Su trenksmais pradėjusi savo valdymo pradžią Permainų koalicija nusprendė pirmiausiai įsiklausyti į liaudies balsą ir pradėjo susitikimus su Biržų gyventojais. Dabar susitikimai kaip ir daugelis neįdomių ir kasdieniškų dalykų matyt atsibodo, bet tos aktyvios vadovavimo rajonui pradžios prisiminimuose liko labai įdomus faktas - vaistinės Muravankėje kūrimas. Kada šis, Lietuvos savivaldos istorijoje unikalus sumanymas, buvo paskleistas viešojoje erdvėje, pikti liežuviai malė, kad sekantis valdžios žingsnis bus patalpų alaus bareliui paieška, o vietoj verslo pusryčių reikia organizuoti maldos vakarienes - pigiau ir naudos daugiau. Taigi, vaistinės kūrimo faktas parodė, kad, tuomet dar jauna, valdžia apie viešąjį administravimą ir apie verslumą turi savotišką supratimą ar, galbūt, iš viso jo neturi. Aišku, prieštarauti mano mintims galima, žinant, kad merės patarėjas yra farmacininkas, o administracijos direktoriaus pavaduotoja – parduotuvės-barelio savininkė. Kokią tai turės įtaką Biržų verslumo skatinimui parodys ateitis, nes dabartis kol kas nieko gero nežada.
Manau, didžiausią susirūpinimą rajono valdžiai turėtų kelti tos sritys, kurios reikalauja daugiausiai lėšų ir kur jas galima bandyti racionaliau panaudoti. Pirma, dabar aktualus šilumos, gaunamos iš „Litesko“, kainos klausimas, antra – Autobusų parkas ir moksleivių pavėžėjimas, trečia – krašto muziejus „Sėla“, ketvirta - neįgyvendinamų ar, galbūt, nereikalingų, ES pinigais finansuojamų, projektų problema... Toliau seka daugelis kitų.
Su „Litesko“ šilumininkais, beje, kaip ir su turgaus savininkais reikalai prasidėjo ne nuo padėties išsiaiškinimo, bet paskelbus „karo stovį“. Kas iš to? Na, parodyta žmonėms kas yra tikri „kovotojai“ už jų teises. Bet ar kam nors šilčiau pasidarė, ar sąskaitos sumažėjo? Ne. Reikėjo, kaip patarė protingi biržiečiai, sutartį iki smulkmenų išnagrinėti, kurioje gali būti visų „blogybių“ pradžia. Tada sėsti prie derybų stalo ir, abiems pusėms išsakius savo požiūrį, tartis ką galima gero dėl gyventojų nuveikti. Verslininkams nenurodysi nei už kiek kurą pirkti, nei kokius sau dividendus išsimokėti. Panašiai ir su Biržų turgumi. Dabar jau aišku, kad be reikalo važinėta į Vilnių, į prokurorus kreiptasi. Rezultatas – nulis. Reikia labiau savo teisininkais pasitikėti, o ne be reikalo biudžeto pinigėlius kelionėms į sostinę švaistyti ir laiką gaišti. Reikalaujant, visų pirma, būtina žinoti ko reikalauji, ar turi teisę reikalauti, ar tikrai galima pasiekti norimą rezultatą. Kitaip - tik veiklos imitacija.
Administracijos direktoriaus įsakymu sudarytos darbo grupės UAB Biržų autobusų parko veiklos gerinimo klausimams spręsti nariai, jo paslaugomis, matyt, paskutinį kartą naudojosi dar prie rusų. Būtent, tokia mintis man kilo perskaičius jos paskelbtas išvadas. Bet naujoviškos vadybos čia tikrai reikia – jeigu, praėjus pusei metų, darbo grupės pasiūlymai neįgyvendinami ir neduoda rezultatų (nepagerina įmonės finansinių rodiklių), rajono valdžia turi nuspręsti ar Autobuso parko direktorių laikas keisti, ar nerealius uždavinius iškėlusią valdybą ir jos pirmininkę.
Biržų pasididžiavimas - Radvilų tvirtovės kompleksas - kiekvienais metais tampa vis sunkesne našta varganam mūsų rajono biudžetui. Ji gali tapti nepakeliama, kai teks naują biblioteką išlaikyti bei eksploatuoti bebaigiamą statyti tvirtovės ginklų arsenalą. Todėl, mano manymu, galimi du keliai. Vienas, tai perduoti krašto muziejų LR kultūros ministerijai. Antras, jo veiklą organizuoti taip, kad bent pusę lėšų užsidirbtų pats muziejus. Dabar, kai valstybės valdžia konservatorių rankose, buvo galima tai padaryti, bet, matyt, mūsų rajono valdančiųjų demagogija tik Biržuose veikia – sostinėje reikia rimtų argumentų ir gebėjimo įrodyti savo tiesą. Tad muziejaus vadovybė artimiausiu laiku turėtų rajono tarybai pateikti aiškų veiksmų planą, nes greit bus per vėlu ką nors daryt. Muziejininkams į pagalbą galėtų ateiti rajono Turizmo informacijos centras, VŠĮ „Versli Lietuva“, verslininkai ir kt. Kol kas iš patalpų nuomos pilies restoranui gaunasi „monkės“ biznis – matyt, bus daugiau bėdos nei realios naudos.
Pagaliau, ES finansuojami projektai. Būkim biedni, bet teisingi. Tokius projektus, kaip Savarankiško gyvenimo namai, ne visos turtingosios Europos šalys sugeba įgyvendinti. Ar žino tie, kuriems reikia žinoti, kiek kainuos tenkinti projektinius reikalavimus? Biudžeto skyriaus darbuotojai savo srities profesionalai – gali paskaičiuoti. Dėl daugiafunkcinių centrų Parovėjoje ir Kirdonyse reikia saliamoniško, racionalaus, o ne merės reikalaujamo, politinio sprendimo. Politinį sprendimą priėmė Permainų koalicija ateidama į valdžią – viską padarysim, viską išspręsim. Todėl dabar nėra ko reikalauti iš visų tarybos narių raštu pateikti nuomonę ir versti jiems atsakomybę. Teikti pasiūlymus ir juos įgyvendinti, pirmiausia, turi tie, kurie už tai gauna atlyginimą.
Dėl pirties. Seniausiame lietuviškame spektaklyje mergelė, prisiklausiusi pažadų Ameriką pirtyje gavo, biržiečiams, ko gero, patikėjusiems Permainų koalicijos pažadais, turbūt, pirtis Amerikoje bus.
Atrodo, jog Biržų politinė ir administracinė valdžia (aukščiausia) nesupranta, kad nebūtina lįsti ten, kur nereikia, o palikti konkrečius darbus tiems, kurie juos privalo atlikti. Vienas pavyzdžių - „Žaldokynės“ teatrų festivalis. Eilę paskutinių metų renginio projektus rašydavo kultūros darbuotojai ir iš Kultūros rėmimo fondo gaudavo nemažas pinigų sumas. Matyt, nauja valdžia nutarė, kad šį darbą atliks aukščiausiu lygiu ir pabirs dešimtys tūkstančių litų. Deja, nors merė gal ir gali net ir vidurnaktį paskambinti premjerui, o jos pavaduotoja neprilygstama tokiems projektams, rimti kultūros funkcionieriai tik patraukė pečiais... ir neskyrė nei lito. Teatrų festivalis kaip niekad ištuštins ir taip nustekentą rajono biudžetą. Mano manymu, tokie renginiai turi būti ne remiami, o dar palikti pinigų labdarai. Kažin, ar pirmose eilėse besipuikuodamas mūsų valdžios elitas nepamiršo už bilietus susimokėti? Na, aišku ne, dar gal nemažai iš savo riebių atlyginimų ir paaukojo?
Apie neseniai priimtą rajono biudžetą – atskira kalba. Dabar - tik du pastebėjimai. Už biudžetą, nežiūrint priklausomybės valdantiesiems ar opozicijai, pasisakė tik du jaunesni kaip penkiasdešimt metų amžiaus, o nepritarė - tik trys perkopę šią amžiaus ribą. Perspektyva džiuginanti. Biudžeto svarstymo „demokratiškumą“, kurį taip gyrė merė, galima palyginti su žmogumi tvirtai pririštu prie sunkios kėdės, kuriam pagrasinama – tik niekur nebandyk eiti... Taip turbūt buvo tariamasi su biudžetinių įstaigų vadovais – pasakyta kiek įstaigoms sumažinami asignavimai, o toliau... elkitės kaip norite, taupykite.
Jeigu rajonas būtų privati įmonė, jai jau būtų paskelbtas bankrotas. Vėlgi, man prieštaraujantys rodytų pirštu kad ir į sostinę Vilnių – ten skolos, skaičiuojant vienam gyventojui, dar didesnės. Tačiau Vilnius turi vystymosi perspektyvą, ateities viziją. O Biržai? Žinoma, nėra ko sostinės ir Biržų lyginti, bet nors mažytė perspektyva turėtų būti. Deja, jos nėra ir, ko gero, nebus. Bus dar daug rožinių pažadų – rinkimai artėja...
P.s. Mūsų krašto šviesuolių mylimo avangardinio meno pakraipos – „Fluxus“ kūrėjas, Biržų Garbės piliečio Jono Meko bendražygis Jurgis Mačiūnas gyvenimo saulėlydyje išsitarė: „Visgi gal mes buvome šarlatanai...“
Ramunė Čigienė
Biržų rajono tarybos narė
