Iki rinkimų į savivaldybių tarybas liko kiek daugiau negu pusmetis. Šie rinkimai bus ypatingi - jie vyks dar nepasibaigusios ekonominės krizės metu. Sunkmečiu, net ir tie žmonės, kurie pablogėjimo nejaučia, jautriau reaguoja į vietinės ir centrinės valdžios veiksmus. Vieni ieško kaltųjų dėl savo bėdų, kiti reikalauja konkrečių veiksmų gyvenimo pagerinimui, treti, deja, jų yra mažiausiai, patys stengiasi kurti savo gerbūvį.
Rajono politikams šiuo laikotarpiu nebeužtenka pakilnoti rankas per tarybos posėdį ar gražiai pakalbėti. Kiekvienam asmeniškai reikia imtis konkrečių veiksmų, gerinant rajono ekonominę padėtį arba siūlyti idėjas, kurias realizavus, bent dalies biržiečių gyvenimas gerėtų. Svarbiausia, be abejo, nepriiminėti sprendimų, kurie dar labiau pablogintų padėtį.
Biržų rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, vienas iš krizės padarinių - sumažėjęs vidaus vartojimas. Tai reiškia, kad mūsų rajono gamintojai ir prekybininkai (vietos verslininkai) gauna daug mažiau pajamų, tuo pačiu mažėja ir įplaukos į rajono biudžetą. Ūkio atsigavimo paspartinimui didžiausią įtaką, be abejo, turi ir turės Europos Sąjungos parama ir racionalus jos panaudojimas. Tačiau ir patiems reikia galvoti inovatyviai.
Manau, kad šiuo atveju įmanoma susieti du visiškai neadekvačius dalykus – patriotizmą ir vartojimą. Todėl pernai, su grupele bendraminčių, nutariau, kad diduma mūsų atostogoms skirtų pinigų turi likti Biržų rajone. Atostogas leidau Biržų krašte, važinėdama dviračiu, pirkdama iš vietos prekybininkų, amatininkų. Tą planuoju daryti ir šiemet.
Beveik visi jau užmiršo šūkį „Pirk prekę lietuvišką“, tad norisi pasiūlyti panašų - „Išleisk pinigus Biržuose“. Sunku atsisakyti viliojančių pasiūlymų gana pigiai pailsėti arčiau ar toliau esančiose šalyse, bet ir mūsų krašte kiekvienas gali surasti širdžiai mielą vietą ar maršrutą. Gal tai ir nedidelė paspirtis verslininkams ir biudžetui, bet jei tai darytume kiekvienas, naudą pajustume.
Daug rajono gyventojų maisto produktus perka tiesiai iš ūkininkų, tačiau dauguma, deja, jais apsirūpina didžiuosiuose prekybos centruose. Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, kitose Europos šalyse gausu smulkių maisto produktų gamintojų, kurie perdirba savo ūkyje užauginamą žaliavą ir šviežią produktą (pieną, varškę, sūrius, mėsą ir kt.) realizuoja arba savo namuose, arba kooperatinėje prekyvietėje. Lietuvoje prasidėjęs ūkininkų turgelių vajus, turėtų greitu laiku pasiekti ir Biržus. Tam, kartu su Biržų rajono šeimos ūkių sąjungos nariais, dėjome daug pastangų. Svarbu, kad rajono valdžios lėti „apsisukimai“ nesugriautų gerų iniciatyvų. Taip pat labai svarbu, kad kaimo verslo plėtrai gauti milijonai neišgaruotų visokiems „dangui šildyti“ projektams, o būtų panaudoti ten, kur neš tiesioginę naudą mūsų rajono gyventojams.
Atsigaunant aplinkinių valstybių ekonomikoms, didėja eksportas, kurio nemažą dalį sudaro žemės ūkio produkcija. Tai skatins maisto produktų kainų augimą ir jau dabar tai akivaizdžiai matyti. Praeitą žiemą Rusijoje saugyklose sušalo nemažai daržovių. To išdava - ten mėgstami svogūnai Lietuvoje per trumpą laiką pabrango trigubai. Kokia išvada? Visomis išgalėmis reikia skatinti mūsų krašto ūkininkus ne tik auginti, gaminti maistinę žaliavą, bet ir ją perdirbti ir pateikti vartotojui kaip galutinį produktą. Vyriausybė, ypač Žemės ūkio ministerija, tam sąlygas sudarė kaip niekad palankias. Kaimo plėtros klausimais suruoštoje konferencijoje Lazdijuose, žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius visų rajonų atstovus kvietė aktyviau įsijungti į įvairias kaimo rėmimo programas, nebijoti įdiegti naujoves. Dabar supaprastintos paramos formos, kuriomis gali pasinaudoti smulkieji ir vidutiniai (šeimų) ūkiai. Socialdemokratų valdymo laikotarpiu visa tai buvo palikta nuošalyje. Be gerai besiverčiančių šeimos ūkių Lietuvos kaimas pasmerktas.
Mums, politikams, privalu sudaryti sąlygas, kad kokybiški maisto produktai kuo lengviau pasiektų rajono gyventojus. Tikiuosi, kad tai padės padaryti jau minėtas ūkininkų turgelis.
Tikrą, atsidavusį savo kraštui, politiką žmonės turi pažinti iš jo konkrečių darbų, o ne pagal jo prabangius džipus, aukštas pareigas, sumas banke. Kaimo žmogus žino - jei karvei uždėsi auksinį lenciūgą, ji nei pieno daugiau pradės duoti, nei bus laimingesnė už savo drauges su geležiniais.
Palaikau autorės idėja, kad parama kaimui neturi būti pamiršta. Ne vien Europos fondai ir projektai yra mūsų kaimo išsigelbėjimas, mūsų valdžia taip pat turi duoti savo indėlį. Juk šiaip ar taip esame vieninga tauta.
AtsakytiPanaikinti