Po gegužės 17-osios

Baisu yra pasijusti bejėgiu, bet dar baisiau – bejėgiu padėti kitam. Tokie jausmai apėmė žiūrint tiesioginę transliaciją iš Garliavos ankstų gegužės 17-osios rytą, po kurio Lietuva tapo kitokia.

Ir, anot Andriaus Navicko, trūksta žodžių ką nors pasakyti ir be galo sunku ištverti tą kylantį bejėgiškumą. Pasirodo, nuo šiol Lietuvoje teisingumas vykdomas taip, kaip mums  visiems pademonstravo atsakingi valstybės pareigūnai. Be skrupulų šalinant bet kokias kliūtis, trypiant trispalvę, laužiant duris, stumdant taikius, besimeldžiančius šalies piliečius. Jau turbūt seniai supratome, kad teisybės ir teisingumo ieškoti Lietuvoje neverta, bet gegužės ketvirtadienis tai tik dar kartą patvirtino.

Kaip ir patvirtino, manau, dar vieną labai svarbų dalyką, jog žmonės jau atskiria kas yra tikra, o kas – melas. Tylos ir pasyvaus „stovėjimo po medžiu“, tikriausiai, nebebus. Kaip ir neapykantos, nes stipriau už neapykantą, yra žmogaus širdies gelmė. (Tėvo Kryžiaus Jono, Pagalbos gatvės vaikams programos „Šv. Jono vaikai“ vadovo žodžiai iš Tim Guenard knygos „Stipriau už neapykantą“).

 Tik gailestis tiems, kuriems neteisybė tapo teisingumu. Širdyje subrandinti meilė, tikėjimas, viltis, tikiu, padės surasti mums visiems jėgų apginti tai, ką prieš dvidešimt dvejus metus sunkiai iškovojom.

2012 05 18

BIRŽŲ KULTŪROS IR POLITIKOS ISTORIJOS PĖDSAKAIS. (II)

            Gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, kurios reikšmę mums dabar sunku suvokti. Dabarties lietuviui nelengva įsivaizduoti, kad kažkada už lietuviškos knygos turėjimą, skaitymą buvo galima patekti į kalėjimą ar ilgus metus kęsti Sibiro tremtį. Leidimas skaityti, rašyti bei mokyklose mokyti vaikus gimtąja kalba, tais tolimais 1904 metais lietuvių tautai buvo didžiulis laimėjimas. Panaikinus spaudos draudimą Lietuvoje viena po kitos ėmė kurtis spaustuvės. Džiugu prisiminti, kad pirmoji spaustuvė provincijoje buvo įkurta Biržuose. Šiais metais minime gražų jos jubiliejų – 100 – metį.

Apie 1912 metais įkurtą „M. Yčo ir bendrovės“ reikšmę leiskime kalbėti jos amžininkams. Akiras – Biržys knygoje „Biržų apskritis“  1932 metais rašo: „Biržų spaustuvė sulošė svarbią rolę ne tik biržiečių švietimui kelti, bet apskritai daug prisidėjo prie tautiškų idėjų skleidimo. Biržų spaustuvės steigėjai taip pat ne tiek materialistinės naudos tikėjosi iš tos spaustuvės turėti, kiek aukštesnių idėjų vedami tą spaustuvę įsteigė.“ Mykolas Plepys „Biržų žinių“ 1933 m. sausio 15 d. Nr. 3 pažymi: „Jei paiimti porą desėtkų metų atgal, Biržuose buvo įsteigta lietuviška spaustuvė, iš kurios per visą laiką išėjo daug knygų ir laikraščių, kas prisidėjo prie mūsų apylinkės kultūrinimo ir jos visokeriopo gerbūvio kėlimo.“

Apie Biržų spaustuvę daugiausiai yra rašę kraštotyrininkas Jonas Dagilis (beje, turintis didelę Biržų spaustuvės leidinių kolekciją) ir mūsų krašto metraštininkas Algirdas Butkevičius. Pastarasis prieš porą metų „Šiaurės rytuose“ teigė: „šiame rašinyje bandyta prisiminti kai kuriuos mūsų spaustuvės istorijos fragmentus, suvokiant, kad neįmanoma kiek išsamiau viename straipsnyje apžvelgti sudėtingos dvidešimtojo amžiaus vėtrų ir neramumų kamuojamos spaustuvės istorijos, prisiminti čia dirbusių žmonių, knygas, kalendorius, laikraščius leidusių mūsų krašto šviesuolių neretai skaudžius likimus. Galbūt tai bus padaryta, minint Biržų spaustuvės 100 – ąsias įkūrimo metines“. 

Muziejuje, bibliotekoje sklaidant pageltusius Biržų spaustuvės knygų, periodinių leidinių puslapius, atsiranda suvokimas, kad tai neįkainojamas mūsų krašto dvasinis turtas, kurį reikia ne tik išsaugoti, bet juo domėtis, naudoti krašto švietimui. Daugelis minčių, idėjų, kurias skleidė biržiečiai leidėjai ir spaustuvininkai aktualios ir šiandien.

Susimąstyti paskatina kraštotyrininko J.Dagilio namuose sklaidant 1927 m. „Biržų kalendorių“. Skyrelyje „Nauji priežodžiai“ rašoma „Meluoja kaip Seimo narys“ arba „Koliojasi kaip apskrities tarybos narys“... Matyt, kai kurios bėdos amžinos.

 Norėdami apčiuopti tikrą praeities pulsą, bendraujame su Otilija Povilioniene, dirbusia spaustuvėje nuo 1948 metų, vienintele, mums žinoma, likusia iš tų, kuri nors ir netiesiogiai susijusi su spaustuvės įkūrimu. Jai teko dirbti, kai dar buvo naudojama rankinė spausdinimo mašina        „Koenig und Bauer“ pastatyta ir beveik be perstojo veikusi nuo 1912 metų.

Aštuoniasdešimtmetį š.m. sausio mėnesį atšventusi O. Povilionienė Biržų spaustuvėje raidžių surinkėja pradėjo dirbti būdama 16 metų. Priėmė ją į darbą tuometinis spaustuvės vedėjas, gyvenęs Kęstučio gatvėje priešais geležinkelio stotį ir kaip ji sakė, „nemokėjęs lietuviškai nei skaityti, nei rašyti“, bet atnešdavęs redaguotą tekstą ir parodydavęs, kad „apie tą vietą reikia pataisyt“. Toks jo pasakymas visoms dirbusioms moterims sukeldavo juoką. O. Povilionienė pasakoja kaip iš švininių raidžių pagal planą turėdavo surinkti tekstą, o jį, antrame aukšte redaktoriaus suredaguotą, jau pataisydavo ir darydavo klišes.  Per dieną tekdavo surinkti apie 13 tūkstančių raidžių, todėl dabar nuo švino rankų sąnariai išsiklaipę, o ir regėjimui pakenkė. Dirbo nuo 9 val. iki 18 val., nes leidiniai išeidavo du kartus per savaitę.

O.Povilionienė  prisimena ir apie 1948 metus spaustuvėje dirbusį Petrą Sklenį, kuris su dideliu peiliu pjaustydavo, pakuodavo ir sudėliodavo užsakovams įvairius blankus, kvitus, laikraščius. Tuomet jam galėjo būti apie 60 metų. Mena ji ir tai, kad šventėms išeidavo spalvoti numeriai (mėlynos, žalios spalvos): „į tokį lovį supildavo dažus, sukant rankeną nusidažydavo. Būtinai stovėjo dėžutė su vandeniu rankom pasišlapinti, kad polierius geriau slystų“. Na, o labiausiai, anot buvusios spaustuvės darbuotojos, nelaukdavę rinkimų, nes tuomet tekdavę  dirbti visą parą, parėjus ryte į namus tik užvalgyti ir vėl reikėję bėgti į Vytauto gatvę, kad agitacinė medžiaga rinkėjus laiku pasiektų. O. Povilionienė vardija buvusius spaustuvės vadovus Bakaną, Valentą,  prie spausdinimo mašinos dirbusius Petrą Gražinį, Leoną Trišką.

Biržų spaustuvėje paprastais darbininkais tarpukario laikotarpiu dirbo šviesūs žmonės – poeto Kosto Snarskio brolis Jonas, pats bandęs literato plunksną. Aktyvi „Radvilos“ draugijos narė Otilija Stuinaitė, spaustuvėje dirbusi raidžių surinkėja. Ją gerai prisimena 90-mečiai, biržiečiai Aldona ir Vilius Šernai. A.Šernienė pasakoja, kad būdama gimnaziste, gyveno pas O.Stuinaitės tėvus Stoties gatvėje. Dažnai su ja eidavusios pasivaikščioti prie ežero, į bažnyčią, bet apie darbą spaustuvėje neklausinėjusi, nes tuomet rūpėjo mokslai. A.Šernienė prisimena bendravusi ir su dar vienu spaustuvėje dirbusiu darbuotoju Adolfu Vanagu iš Taikos gatvės, tačiau šis apie 1941 metus išvažiavo į Žemaitiją.

Biržiečius tarpukario laikotarpiu pasiekdavo populiarūs Biržų spaustuvės periodiniai leidiniai „Biržiečių balsas“, „Sėjėjas“, „Biržų kalendorius“, „Biržų žinios“, knygelės vaikams („Onutės pasakojimai“), religiniai spaudiniai „Evangelijos šviesa“, „Giesmynas“ ir kt.

Reikšmingiausias periodinis leidinys, spausdintas Biržų spaustuvėje, žinoma, buvo “Biržų žinios” – savaitraštis, skirtas Biržų krašto visuomenei. M. Yčo paskatintas “Biržų žinias” įsteigė ir savo lėšomis pradėjo leisti bei redaguoti žymus visuomenės veikėjas gydytojas Jokūbas Mikelėnas. Pirmasis, keturių puslapių numeris, išėjo 1922 metų rugpjūčio 14 dieną.  “Laikraščio klausimas Biržuose nors savaitinio arba ir neperiodinio jau pribrendęs. / Biržai su gelžkelio pravedimu kečiasi iš miesčiuko – kaimo į miestą: kyla pramonė, atgyja pirklyba, tveriasi draugijos, bendrovės. /Be laikraščio negali būti visuomenei pilnai nušviestas ir žinomas veikimas daugelio naujų pramonės pirklybos įstaigų ir draugijų, delko kenčia minėtos įstaigos ir visuomenė. Daugelis visuomenę interesuojančių žinių be laikraščio virsta grandiozinėmis pasakomis, provincijos plepalais. […] Biržai todėl irgi turi turėti laikraštį, kad laikrašty atsispindėtų  kampelio gyvumas, kurį mes matome, kaip gyvenimas čia visose šakose verda, kunkuliuoja, plečiasi ir veja kultūringesnius kaimynus“. (iš „Biržų žinių“ Nr. 1, 1922 m.).

Šiais metais gausiai pasipylę jubiliejai – dailės draugijos „Lyra“, Biržų spaustuvės šimtmečiai, „Biržų žinių“ devyniasdešimtmetis tikriausiai labai paįvairins Biržų kultūrinį gyvenimą ir duos peno mūsų šviesuolių kūrybai.

 Ramunė Čigienė

Rajono tarybos narė

Arutis Černiauskas

VDU IV kurso Istorijos katedros studentas

BIRŽŲ KULTŪROS IR POLITIKOS ISTORIJOS PĖDSAKAIS. (I)

             “Biržai dabar yra pirmaeilis su apskrities teisėmis miestas. Jį puošia keturios įvairių tikybų bažnyčios ir jis yra gero tarpusavio sugyvenimo pavyzdys laisvų Lietuvos piliečių, harmoningo suderinimo įvairių tikybinių ir visuomenės organizacijų ir jų interesų” – taip Biržus apibūdino Martynas Yčas, aprašydamas valstybės oficioze “Lietuvos aide” Didžiojo Lietuvos hetmono kunigaikščio Jonušo Radvilos paminklo atidengimo iškilmes 1931 metais Biržuose. Kiekvienas dabarties biržietis turėtų susimąstyti perskaitęs šiuos didžiojo Biržų ir Lietuvos patrioto žodžius, tik kažin ar jie tinka mūsų dabarčiai. Istorijos, ypač savo krašto, žinojimas leidžia padaryti išvadas apie padarytas klaidas, pasimokyti iš laimėjimų, kuriuos pasiekė mūsų artimesni ir tolimesni protėviai.

 Šiais metais turėtume minėti tris gražius jubiliejus. Sukanka šimtas metų nuo dramos ir muzikos draugijos “Lyra” įkūrimo, bendrovės  “M. Yčo ir b-ės spaustuvė” įsteigimo. Jei apie du pirmuosius “jubiliatus” yra daugiau ar mažiau mūsų vietinėje žiniasklaidoje rašyta, tai apie trečią įvykį, kuriam irgi sukanka 100-as metų, Biržų istorikai dar nespėjo išguldyti savo žinių. Tai - pirmoji Biržų krašto istorijoje rinkiminė kampanija (gana demokratiška, nors pagal tuometinę tvarką moterys, kareiviai ir neturintys nuosavybės negalėjo dalyvauti rinkimuose) į Rusijos imperijos ketvirtąją Valstybės Dūmą. Vienas kandidatų nuo Kauno gubernijos buvo biržietis advokatas M. Yčas. Jis, žinodamas, kad rusų slaptoji policija itin domisi lietuviais kandidatais ir, nenorėdamas pakenkti steigiamos Biržų spaustuvės reikalams, sugalvojo tuo metu negirdėtą agitacijos būdą – koncertinę turnė po Aukštaitiją ir Žemaitiją. Su garsiu dainininku Miku Petrausku ir papilietėmis pianistėmis Elena ir Jadvyga Neimanytėmis buvo aplankyti dešimt miestų: Rokiškis, Linkuva, Panevėžys, Kėdainiai, Ukmergė, Zarasai, Raseiniai, Telšiai, Šiauliai ir baigiamasis koncertas vyko Biržuose 1912 metų rugpjūčio 19 dieną. Sumaniai politikoje panaudodamas meną, išradingai pravesdamas rinkimą kampaniją, M.Yčas pirmasis iš lietuvių panaudojo tuo metu (bet ne šiandien) neįprastas rinkimų technologijas, kurios pasiteisino. Leiskime pačiam M. Yčui papasakoti apie kampanijos įspūdžius, gal juos gerai įsidėmės mūsų būsimieji tautos atstovai ar bent pretenduojantys į juos.

“Sustoji kur nors paupyje arklių pasiganyti, pasigirdyt, gėriesi gamtos gražiais reginiais, traukdamas į krūtinę gaivinantį šienapjūtės orą, klausais valiojančių dainų grėbėjų ir pjovėjų, praeinančių pro tave pavakary iš laukų… Jauki mums būdavo šių raumeningų, sveikų vyrų ir mergaičių eisena. Čia tada ir be Kūno Kultūros Rūmų bei futbolo pagalbos sveikata trykšte trykšdavo…”.  Romantinė rinkimų pusė, deja, buvo persverta tos kasdienybės, kuri mums šiandien  pažįstama iki smulkmenų. Vienas valstietis M. Yčui pasakojo: “Kad tamsta žinotum, ką tie ponaičiai ant tamstos čia pripasakojo. Mes klausėmės, klausėmės ir nutarėme,  kad tamsta tik jau nesi toks blogas žmogus, kaip jie pliauškia, ir tamsta kiaurai eisi į Dūmą.” Taigi paprasti bemoksliai ūkininkai laikėsi savo sąžinės balso, o ne partinio agitatorių šmeižto.

 Minint šio įvykio šimtmetį reikėtų palyginti M. Yčo ir dabartinių mūsų politikų nuveiktus darbus. Dabartinės mūsų valdžios simbolis jau yra – amžiams sustojęs traukinukas. Buvęs Nepriklausomos Lietuvos finansų ir transporto ministras pasirūpino, kad Biržai turėtų tuo laiku vienintelę modernią transporto priemonę. Dar Rusijos imperijos laikais rinkimų kampanijos metu duoti pažadai – visas jėgas skirti savo krašto gerovės kėlimui, buvo išpildyti.  Martyno Yčo asmenyje, jo kaip politiko, verslininko veikloje buvo suderintas darbas tiek visai Lietuvai, tiek Biržų kraštui.  

              Ar nevertėtų pradėti diskusijas dėl a.a. M.Yčui Garbės piliečio vardo suteikimo, kas iššauktų pasvarstymus apie tai, koks turi būti Biržų Garbės pilietis ir kaip privalo elgtis Biržų žmonių išrinktas politikas?  

Ramunė Čigienė

              Biržų rajono tarybos narė

Arutis Černiauskas

              VDU istorijos katedros IV k. studentas