Formuojantis naujai Biržų rajono valdžiai, skambiai pasivadinusiai Permainų koalicija, dažnai, ypač iš merės Irutės Varzienės lūpų, girdėdavom mįslingą sąvoką – “modernioji vadyba”. Manau, kad kažkur ar kažkaip buvo nugirsta apie Naująją Viešąją Vadybą (NVV, angl. New Public management), bet, “modernioji” buvo naudojama tam, kad atrodytų moksliškiau, o žodžio vartotojai – protingesni. Praėjus beveik metams nuo to laiko, kai Biržų rajonui ėmė vadovauti Permainų koalicija, aiškėja, kad nei nauja, nei “moderni” vadyba kol kas neįgyvendinama, bet, matomai, ir nesuprantama ką visa tai reiškia.
Naujoji viešoji vadyba (NVV), paprastai tariant, yra verslo vadybos principų taikymas viešajame administravime, kur didžiausias dėmesys kreipiamas ne į darbo procesą, bet į jo galutinį rezultatą. Vykdant perėjimą nuo biurokratinio valdymo prie NVV, reikia įgyvendinti priemones, kurios skatintų dirbančiųjų motyvacijos, kvalifikacijos, našumo ir ypač iniciatyvumo augimą. Permainų koalicija visa tai padarė neįmanomą jau vadovavimo rajonui pradžioje, kai ėmė šaukti apie rajono administracijos darbuotojų, jai pavaldžių įstaigų vadovų “blogybes”, kalbėti apie nuobaudas, grąsinti prokuratūra ir kitomis bausmėmis. Kaip suprasti rajono merės pareikštą nepasitikėjimą švietimo skyriaus vedėja Genovaite Gutauskiene, iš esmės nepaaiškinant jo priežasčių? Būtent tokie pareiškimai įneša sumaištį į administracijos skyrių veiklą ir turi neigiamas pasekmes, nes, pirmiausia, žlugdo komandinį darbą, kurį ir turi organizuoti savivaldybės vadovai. Ar gali stengtis iniciatyvus darbuotojas, kai žino, kad darbdavys juo nepasitiki? Ne, jis tik atliks tai, kas jam pavesta – t.y. aklai vykdys nurodymus.
Rajono savivaldybės administracijoje, jai pavaldžiose įstaigose ir įmonėse dirba įvairūs žmonės, bet, iš tiesų, jų darbo kokybė didele dalimi priklauso nuo vadybos. Paprastai galima paaiškinti pavyzdžiu iš nesenų laikų. Sakykim, gera vokiečių siuvėja per tam tikrą laiką pasiūdavo 10 suknelių, o labai gera sovietinė - tik 3. Kodėl? Todėl, kad vokietė siuvo su kokybiška siuvimo mašina, geras audinys, puiki atmosfera darbe ir t.t., deja, sovietinė apie tai galėjo tik pasvajoti. Tad ir rajono savivaldybės administracijai vadovaujantis penketukas (merė, merės pavaduotoja, administracijos direktorius, jo pavaduotoja bei merės patarėjas) turi sudaryti darbuotojams geras darbo sąlygas (aišku, ne šiltas kabinetas svarbiausia), aiškiai suformuluoti užduotis ir tik tada reikalauti rezultatų. Svarbu, kad būtų racionaliai panaudoti turimi žmogiškieji ištekliai. Deja, “penketukas” kol kas, mano manymu, rodo prastą darbo organizavimo pavyzdį. Pirmiausia, pažvelgus į vadovų darbotvarkes, matyti, kad jų veikla dubliuojasi, neaišku kokiais tikslais keli (arba visi) vadovai dalyvauja tuose pačiuose (dažnai neatitinkančiuose jų kuruojamas sritis) susitikimuose, pristatymuose. O pristatant ypač svarbų rajono 2012 m. biudžeto projektą nedalyvo nei administracijos direktorius V.Džėja, nei rajono merė (šiek tiek pakalbėjo ir išėjo), nebuvo ir merės patarėjo E.Šerno, nors pastarąjį po svarstymo sutikau koridoriuje nešant kavos puodukus plauti. Tuo tarpu nežinia kada būsimos apžvalgos bokštelio statybos klausimo aptarime dalyvavo visi valdžios atstovai. Tokių pavyzdžių galima pateikti ne vieną ir tai įrodo, jog pati rajono valdžios “viršūnė” savo kompetencijomis pasiskirsčiusi tik popieriuje, tai ką kalbėti apie visą personalą.
Jau minėto racionalaus žmogiškųjų išteklių panaudojimo sėkmės laidas yra tolygus darbo krūvio paskirstymas. Ar tai žinoma ir, jei reikalinga, ar bandoma įgyvendinti rajono savivaldybės administracijoje? Ar vienodas darbo krūvis tenka dirbantiems, sakykime, Viešųjų pirkimų ir Socialinės paramos, ar Buhalterinės apskaitos skyriuose? Į tokius klausimus, visų pirma, turėtų atsakyti administracijos direktorius V.Džėja ir jo pavaduotoja A.Pocienė, tačiau, atrodo, kad iš jų žodį išpešti galima tik kankinant.
Norint keisti, reikia žinoti ką turi. Kalbant apie viešojo valdymo pokyčius, pirmiausia būtinas darbuotojų kompetencijos auditas. Viena jo sudėtinių dalių – darbo vietos “fotografija”. Tai subtilus ir sudėtingas procesas, bet įmanomas. Jį jau atliko kai kuriems Biržų politikams gerai žinomi Ukmergės rajono savivaldybės vadovai, su meru Algirdu Kopūstu priešakyje. Kadangi meras buvo kolchozinis funkcionierius, tai viską darė rimtai ir kietai. Buvo atmestos visokios vingrybės, o “fotografijos” darymas pasireiškė tuo, kad visi Ukmergės rajono savivaldybės administracijos klerkai dvi savaites kiekvienos darbo dienos pabaigoje privalėjo smulkiai aprašyti ką nuveikė per darbo laiką. Gal ir žiauru, bet nei vienas per langą neiššoko ir toliau dirba laukdami sekančio eksperimento, o savivaldybės vadovai, pasinaudodami “fotografavimo” rezultatais, ruošiasi administracinei reformai. Geras pavyzdys – sektinas, todėl siūlau ir Biržuose atlikti darbo vietos “fotografiją”, tik pradėti ne nuo savivaldybės administracijos klerkų, o nuo rajono vadovų “penketuko”. Kai jie aprašys ką kiekvieną dieną nuveikė per dvi savaites (kokie konkretūs rezultatai pasiekti), bus galima, pasinaudojus vakarietiška patirtimi, suorganizuoti “smegenų šturmą”- tuomet vadovų darbą įvertins ir pasiūlymus kaip jį reikia keisti, pateiks tarybos nariai ir administracijos darbuotojai. Gal tai bus Permainų koalicijos “moderniosios” vadybos pradžia?
Ramunė Čigienė
Biržų rajono tarybos narė
2012 m. vasario 29 d., trečiadienis
2012 m. vasario 22 d., trečiadienis
Mintys po referendumo Latvijoje
Praėjusį šeštadienį Latvijoje vyko referendumas dėl rusų kalbos skelbimo antra valstybine kalba. Latviai šį savotišką egzaminą išlaikė puikiai. Kilęs pavojus sutelkė mūsų kaimynus ir daugiau nei 75 proc. Latvijoje gyvenančių tiek latvių, tiek rusų pasisakė prieš antrosios valstybinės rusų kalbos įvedimą. Pritilo tie, kurie kurstė kalbas apie galimą tautos susiskaldymą po referendumo. Su šiuo laimėjimu kaimynus pasveikino mūsų šalies Seimo, Vyriausybės vadovai.
Biržus su Latvija jungia ne tik valstybinė siena, bet kaimynystė bei partnerystė. Nuo 2004 m. Biržų ir Aizkrauklės miestai pasirašę partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis.
Internetiniame Biržų rajono savivaldybės tinklapyje www.birzai.lt galima rasti informacijos apie kasmet biržiečių oficialių delegacijų išvykas į įvairius renginius – dažniausiai į tradicinę Verslo dieną Aizkrauklėje, susitikimus su verslininkais ir valdžios atstovais. Nuolat aiškinama, kad stiprinami Aizkrauklės ir Biržų miestų bendarbiavimo ryšiai, kad susitikimai atveria naujas galimybes verslininkams, atsiranda tarpusavio supratimas ir pan. Tačiau, kol kas apčiuopiamų bendradarbiavimo rezultatų lyg ir nejuntame. Neaišku ir tai, ar Biržų rajono vadovai pasveikino kaimynus latvius su tautos apsisprendimu dėl valstybinės kalbos. O buvo puiki proga parodyti, kad esame ne tik partneriai, bet ir kaimynai, draugai. Tuo labiau, kad Aizkrauklės tarybos daugumą sudaro “Tautos partijos” nariai, kurių pažiūros artimos mūsų tautininkams ir konservatoriams. Nežinau kodėl į Biržus nebuvo pakviesti Aizkrauklės miesto valdžios atstovai kartu švęsti Vasario 16-osios, nes apie tai jokia oficiali informacija nepateikta. Beje, turime biržiečių išrinktą LR seimo narį Valdemarą Valkiūną, gyvenantį(usį) Latvijoje, kuris paskutiniuoju metu ėmė demonstruoti savo tautiškas ir patriotines nuostatas, vadinasi yra visos (bet neišnaudotos?) galimybės glaudesniam bendradarbiavimui.
2009 metais dalyvavau puikioje akcijoje “Sirds puksti Baltijai” (Širdis plaka Baltijai), skirtoje Baltijos kelio 20-mečiui paminėti, kurios metu tūkstančiai žmonių dalyvavo bėgimo estafetėje nuo Talino ir Vilniaus į Latvijos sostinę Rygą. Važiuojant dviračiu nuo Latvijos pasienio iki Rygos, estafetės dalyviai (suaugusieji, vaikai, seneliai, prisijungiantys prie bėgančiųjų kiekviename kaimelyje ar miestelyje), pamatę trispalves neslėpė susižavėjimo – mojavo, sveikino ir džiaugėsi. Mūsų kaimynai „braliukai“ tuomet parodė koks jiems reikšmingas lietuvių palaikymas ir bendrystė, o mums šiandien turi būti svarbus latvių tautos apsisprendimas. Simboliška atrodo tai, kad biržiečių vieta Baltijos kelyje buvo prie Latvijos sienos, tik abejoju, ar iš dabartinės valdančiosios daugumos kas nors jame stovėjo?
Sužinojusi referendumo rezultatus, jaučiau pareigą pasveikinti Aizkrauklės tarybą ir visus Latvijos žmones su jų laimėjimu.
Viliuosi, kad rajono valdžia bus supratinga ir artėjančią Kovo 11-ąją minėsime Biržuose kartu su Aizkrauklės miesto valdžios atstovais. Mano manymu, būtų gražu, kad užsienio partnerių, pirmiausia kaimynų latvių, dalyvavimas svarbiausiose mums šventėse taptų tradicija.
Biržus su Latvija jungia ne tik valstybinė siena, bet kaimynystė bei partnerystė. Nuo 2004 m. Biržų ir Aizkrauklės miestai pasirašę partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis.
Internetiniame Biržų rajono savivaldybės tinklapyje www.birzai.lt galima rasti informacijos apie kasmet biržiečių oficialių delegacijų išvykas į įvairius renginius – dažniausiai į tradicinę Verslo dieną Aizkrauklėje, susitikimus su verslininkais ir valdžios atstovais. Nuolat aiškinama, kad stiprinami Aizkrauklės ir Biržų miestų bendarbiavimo ryšiai, kad susitikimai atveria naujas galimybes verslininkams, atsiranda tarpusavio supratimas ir pan. Tačiau, kol kas apčiuopiamų bendradarbiavimo rezultatų lyg ir nejuntame. Neaišku ir tai, ar Biržų rajono vadovai pasveikino kaimynus latvius su tautos apsisprendimu dėl valstybinės kalbos. O buvo puiki proga parodyti, kad esame ne tik partneriai, bet ir kaimynai, draugai. Tuo labiau, kad Aizkrauklės tarybos daugumą sudaro “Tautos partijos” nariai, kurių pažiūros artimos mūsų tautininkams ir konservatoriams. Nežinau kodėl į Biržus nebuvo pakviesti Aizkrauklės miesto valdžios atstovai kartu švęsti Vasario 16-osios, nes apie tai jokia oficiali informacija nepateikta. Beje, turime biržiečių išrinktą LR seimo narį Valdemarą Valkiūną, gyvenantį(usį) Latvijoje, kuris paskutiniuoju metu ėmė demonstruoti savo tautiškas ir patriotines nuostatas, vadinasi yra visos (bet neišnaudotos?) galimybės glaudesniam bendradarbiavimui.
2009 metais dalyvavau puikioje akcijoje “Sirds puksti Baltijai” (Širdis plaka Baltijai), skirtoje Baltijos kelio 20-mečiui paminėti, kurios metu tūkstančiai žmonių dalyvavo bėgimo estafetėje nuo Talino ir Vilniaus į Latvijos sostinę Rygą. Važiuojant dviračiu nuo Latvijos pasienio iki Rygos, estafetės dalyviai (suaugusieji, vaikai, seneliai, prisijungiantys prie bėgančiųjų kiekviename kaimelyje ar miestelyje), pamatę trispalves neslėpė susižavėjimo – mojavo, sveikino ir džiaugėsi. Mūsų kaimynai „braliukai“ tuomet parodė koks jiems reikšmingas lietuvių palaikymas ir bendrystė, o mums šiandien turi būti svarbus latvių tautos apsisprendimas. Simboliška atrodo tai, kad biržiečių vieta Baltijos kelyje buvo prie Latvijos sienos, tik abejoju, ar iš dabartinės valdančiosios daugumos kas nors jame stovėjo?
Sužinojusi referendumo rezultatus, jaučiau pareigą pasveikinti Aizkrauklės tarybą ir visus Latvijos žmones su jų laimėjimu.
Viliuosi, kad rajono valdžia bus supratinga ir artėjančią Kovo 11-ąją minėsime Biržuose kartu su Aizkrauklės miesto valdžios atstovais. Mano manymu, būtų gražu, kad užsienio partnerių, pirmiausia kaimynų latvių, dalyvavimas svarbiausiose mums šventėse taptų tradicija.
2012 m. vasario 19 d., sekmadienis
.jpg)
Taip apie gimtosios kalbos svarbą XVI amžiaus pabaigoje rašė Lietuvos šviesuolis Mikalojus Daukša.
Biržų krašto visuomenė sveikina visus geros valios Latvijos žmones, bei kaimynystės partnerius - Aizkrauklės krašto gyventojus ir džiaugiasi latvių tautos susitelkimu, ryžtu ginant didžiausią vertybę - gimtąją kalbą.
Tikiuosi, kad ateityje mūsų bendravimas neapsiribos vienkartiniais susitikimais, bet taps giliu abiejų tautų kalbos, istorijos, kultūros pažinimo stiprinimu.
Latvių poetė Austra Skujinia rašė: ”…nevienas durvis neversies tev vala/nekur kur iet, kad kreslo vakars vels”.
Viliuosi, kad mūsų valstybių tiek valdžios atstovų, tiek paprastų piliečių namų durys visada bus atviros vieni kitiems.
Ramunė Čigienė
Biržų rajono savivaldybės tarybos narė
2012 m. vasario 19 d.
Ne tikai ar druvas ražīgumu, ne tikai ar tērpu krāšņumu, ne tikai ar valsts skaistumu, ne tikai ar pilsētu un piļu siprumu noturās tautas, bet galvenokārt ar savas valodas saglabāšanu, kas veicina un uztura kopīgumu, saticību un savstarpējo cieņu. Dzimtā valoda ir arī mīlestības pamats, vienotības mate, pilsonības tēvs, valsts sargs. Zaudēt valodu nozīmē zaudēt saticību, vienotību un tikumus. Iznīcini valodu-iznīcināsi sauli no debesīm, iznīcināsi kārtību pasaulē, atņemsi pašcieņu un dzīvību.
Tā par dzimtās valodas nozīmi 16. gadsimtā
rakstija Lietuvas intelektuālis Mikalojus Daukša
Biržu novada kopiena apsveic visus apzinīgus Latvijas cilvēkus, kā arī kaimiņu sadarbības partnerus – Aizkraukles iedzīvotājus un esam priecīgi par tautas saliedietību, uzņēmību aizstāvot vislielāko vērtību - dzimto valodu.
Ceram, ka nākotnē mūsu sadarbība no vizītēm pārtaps par dziļu abu tautu valodas, vēstures, kultūras iepazīšanas veicināšanu.
Latviešu dzejniece Austra Skujiņa rakstija “Nevienas durvis nevērsies tev vaļā, Nekur kur iet, kad krēslo vakars vēls”.
Esu pārliecināta, ka mūsu valstu varas pārstvāvju kā arī pārējo pilsoņu maju durvis būs ikdien atverstas.
Ramunė Čigienė
Biržu rajona pašpārvaldes padomes deputāte
19 februāris, 2012
2012 m. vasario 17 d., penktadienis
Kam rūpi vaikų sveikata?
2012 m. sausio 17 d. internetiniame portale www.e-peticija.lt paviešintas LR Prezidentei, LR Seimui, LR Vyriausybei, Lietuvos žmonėms ir žiniasklaidos priemonėms adresuotas memorandumas dėl Lietuvos žmonių sveikatos išsaugojimo. Memorandumui pritarė jau daugiau nei 400 organizacijų, įstaigų atstovų ir pavienių asmenų. Deja, biržiečių tarp pasirašiusiųjų kol kas beveik nėra (atsiliepė vienas vabalninkietis).
Džiaugiuosi tokia iniciatyva, kaip ir raginimu 2013 m. paskelbti Sveikatos ir sveikatinimo metais. Sveikos gyvensenos įpročių ugdymas nuo vaikystės turi tapti vienu iš svarbiausių visuomenės uždavinių ir darbų. Dabar politikų rūpestis jaunąją karta dažnai yra tik rinkiminių kampanijų metu dalomi pažadai ar dalyvavimas įvairiose šou akcijose, kuriose stengiamasi parodyti save. Prikurta dešimtys programų, strategijų, numatančių jaunimo fizinės ir dvasinės sveikatos gerinimą, bet rezultatai negerėja. Ligos “jaunėja”, auga sergamumo rodikliai, didėja mirtingumas ir t.t. Kol kas girdime tik pavienių politikų, aktyvių visuomenės atstovų pastangas aiškinti ir reglamentuoti konkrečius, su vaikų sveikatinimu susijusius dalykus. Pvz.: sveikos mitybos idėjas.
Įvairių tyrimų duomenimis daugiau nei 50 proc. žmogaus sveikatai įtakos turi sveika mityba. Jeigu, dar vaikas būdamas, žmogus įpras sveikai maitintis, tikėtina, kad tą darys ir visą likusį gyvenimą. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, sveikai maitinantis būtų galima išvengti 80 proc. širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, 90 proc. 2-ojo tipo diabeto, 30 proc. onkologinių susirgimų. Tad, drąsiai galima teigti, kad investicijos į vaikų sveikatą atsiperka dešimteriopai, nes tai yra investicijos į šalies ateitį. Gaila, to nenori suprasti kai kurie vietos politikai. Gal todėl parengta Biržų rajono vaikų sveikos mitybos įpročių programa, kurios pagrindinis tikslas – ugdyti pačių mažiausiųjų sveikos mitybos įpročius, susilaukė dabartinės rajono valdžios pasipriešinimo. Merė Irutė Varzienė programos projekto pristatymą pavadino spektakliu, o liberalsąjūdietis Kęstutis Slavinskas - kvailyste. Žiniasklaidoje pasipylė neigiami vertinimai ir komentarai. Keista, kad Darbo partijos Biržų skyriaus vadovas Rimantas Bašys irgi pasisakė prieš programą, žinant, kad šios partijos viena iš lyderių, seimo narė Dangutė Mikutienė, jau 12 metų aktyviai dirba Lietuvos piliečių sveikatinimo srityje ir stebisi tokiu partiečio poelgiu. Daugumai vietos politikų Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pritarimas programai, pasirašytas viceministro Audriaus Klišonio, pasirodė nevertas dėmesio. Biržuose gimęs ir užaugęs, SAM Sveikatos stiprinimo ir kurortologijos skyriaus vedėjas dr. Almantas Kranauskas labai nustebo išgirdęs neigiamą vietos politikų požiūrį į programą.
Nors rajono tarybos valdančioji dauguma nepritarė vaikų sveikos mitybos įpročių ugdymo programai, Seimo Sveikatos komiteto narių Dangutės Mikutienės ir Agnės Zuokienės nuomonė priešinga, jos palaiko ir remia tokias iniciatyvas.
Minėtame Memorandume teigiama, kad “sveikos ir ekologiškos socialinės aplinkos kūrimas privalo tapti prioritetine Lietuvos politikos sritimi”. Vis daugiau žmonių supranta, kad atvežtinės daržovės ir vaisiai nokinami ir ruošiami ilgam saugojimui naudojant chemines medžiagas, o tai gali pakenkti (ypač vaikų) sveikatai. Apie tai, kad importiniai vaisiai ar daržovės gali būti ekologiški nėra nė kalbos. Visuose importiniauose vaisiuose ir daržovėse randama cheminių medžiagų (pesticidų ir kt.), nors jų kiekiai neviršija nustatytų normų (beje, suaugusiems), tačiau ne paslaptis, kad jos nustatomos, galimai atsižvelgiant ir į gamintojų bei prekybininkų pageidavimus. Todėl, žmonės stengiasi valgyti ekologišką produkciją, bet ne visi gali įpirkti. Žinių radijo laidoje “Kai valdžia turi tarnauti žmonėms” (2012 m. vasario mėn.) seimo narė D.Mikutienė sakė, kad valstybė, gerbdama savo piliečius, turi suteikti galimybę sveikai gyventi (gauti sveikus maisto produktus) visiems šalies piliečiams. Gaila, tačiau jos idėjos sunkiai skinasi kelią, o valstybė mielai skiria milijardus vis brangesnių vaistų kompensacijoms. Ar bereikia eilinį kartą priminti, kad mes – itin ligota ir trumpiausiai gyvenanti tauta Europoje.
Daug rašoma ir kalbama apie ES ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą ŽŪM programą “Vaisiai vaikams”, kuri buvo pristatyta kaip alternatyva mano parengtai programai. Nesu prieš tokias programas, tačiau, gerbdama savo šalies mažuosius piliečius, negaliu sutikti, kad jiems būtų tiekiami II kategorijos (žemiausios) atvežtiniai, cheminėmis medžiagomis apdoroti vaisiai, o ne vietinių ūkininkų auginama produkcija. Beje, vietinoje augintų ekologiškų morkų, obuolių, kriaušių tiekėjai neperka, nes jos per brangios, o švietimo įstaigoms atsiranda papildomų darbų pvz.: morkas plauti, skusti ir t.t. Dabar vaikams išdalinami neaiškios kokybės vaisiai, (svarbu nemokamai!) ir tai vadinama vaikų sveikatinimu. Beje, pagal “Vaisiai vaikams” programą, vaisių ir daržovių negalima perdirbti (pvz. morkų negalima net tarkuoti, tuo labiau, spausti sultis). O sveikos mitybos specialistų rekomendacijose teigiama, kad vaikai privalo gauti lengvai įsisavinamą kiekį vitaminų, mikroelementų, enzimų, kurių daugiausiai turi natūralios, šviežios sultys. Morkų sultys visų pripažįstamos kaip geriausios.
ES lėšomis finansuojama programa vykdoma ir kaimyninėje Latvijoje, tačiau pagal jų ŽŪM reikalavimus švietimo įstaigos gauna tik vietinių augintojų tiekiamus vaisius ir daržoves. Latviai remiasi visame pasaulyje pripažintais tyrimais, kad žmogaus organizmas geriausiai įsisavina vaisius ir daržoves, kurie užauginti jo gyvenamoje teritorijoje arba netoli jos (100 – 300 km atstumu). Mano sumanymas vaikams tiekti kokybišką ir sveiką produkciją, taip pat, skatinti vartoti ekologiškas vietines daržoves ir vaisius, tuo pačiu paremiant mūsų šalies ekologinius ūkius, nėra pirmas Lietuvoje. Jau trisdešimt metų Palangos lopšelio-darželio “Gintarėlis” vaikai maitinasi tik ekologišku lietuvišku maistu. Rezultatai akivaizdūs – vaikai mažiau serga, gerėja jų fizinė būklė. Panevėžio rajono Naujamiesčio darželio vaikų mitybos racioną papildo šviežiai spaustos morkų sultys Tai ne vieninteliai pavyzdžiai ir reikia džiaugtis, kad jų daugėja. Ar mūsų rajonas bus prie vėluojančių - parodys laikas ir ikimokyklinių įstaigų darbuotojų, kuriems iš tikrųjų rūpi vaikų sveikata, atkaklumas bei tėvelių bendruomeniškas požiūris į aktualias jų atžalų ugdymo problemas.
Kol kas, atrodo, visiems suprantami dalykai sunkiai skinasi kelią. Valdančiosios daugumos programoje juodu ant balto parašyta: “remsime ekologinius ūkius”, “sieksime, kad sveikatinimo programos būtų įgyvendinamos švietimo įstaigose” ir t.t. Deja, tai tik buvo ir lieka pažadais.
O morkų sulčių kritikams noriu pasakyti, jog man iš tiesų rūpi, kad vaikai mokytųsi sveikai gyventi, suprastų, jog mūsiški obuoliai, kriaušės, morkos vertingesnės už svetur išaugintus egzotiškus vaisius ir nuo mažens įgytų įpročius juos valgyti, vertintų savo krašto ūkininkų triūsą. Rūpi, kad vaikai aktyviai sportuotų, būtų fiziškai stiprūs, todėl įstaigoje, kurioje dirbu, kas rytą vyksta mankšta, vaikai mokosi žaisti futbolą t.t. Domėjimąsi sportu skatina tiek darželio pedagogai, tiek Kaštonų mokyklos mokiniai, Sporto mokykla, su kuriais bendradarbiaujame.
Deja, supratau, kad tie, kurie kritikuoja, patys rimtų pasiūlymų kaip gerinti vaikų sveikatą neturi. Nebent, gal nusifotografuoti prie paminko liekanų ar užkopti į metalinį bokštą, kuriam pinigų negaila. O gal eilinį kartą suruošti sau ir savo “aplinkai” alaus vakarėlį už vargano rajono biudžeto 6000 litų?
Džiaugiuosi tokia iniciatyva, kaip ir raginimu 2013 m. paskelbti Sveikatos ir sveikatinimo metais. Sveikos gyvensenos įpročių ugdymas nuo vaikystės turi tapti vienu iš svarbiausių visuomenės uždavinių ir darbų. Dabar politikų rūpestis jaunąją karta dažnai yra tik rinkiminių kampanijų metu dalomi pažadai ar dalyvavimas įvairiose šou akcijose, kuriose stengiamasi parodyti save. Prikurta dešimtys programų, strategijų, numatančių jaunimo fizinės ir dvasinės sveikatos gerinimą, bet rezultatai negerėja. Ligos “jaunėja”, auga sergamumo rodikliai, didėja mirtingumas ir t.t. Kol kas girdime tik pavienių politikų, aktyvių visuomenės atstovų pastangas aiškinti ir reglamentuoti konkrečius, su vaikų sveikatinimu susijusius dalykus. Pvz.: sveikos mitybos idėjas.
Įvairių tyrimų duomenimis daugiau nei 50 proc. žmogaus sveikatai įtakos turi sveika mityba. Jeigu, dar vaikas būdamas, žmogus įpras sveikai maitintis, tikėtina, kad tą darys ir visą likusį gyvenimą. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, sveikai maitinantis būtų galima išvengti 80 proc. širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, 90 proc. 2-ojo tipo diabeto, 30 proc. onkologinių susirgimų. Tad, drąsiai galima teigti, kad investicijos į vaikų sveikatą atsiperka dešimteriopai, nes tai yra investicijos į šalies ateitį. Gaila, to nenori suprasti kai kurie vietos politikai. Gal todėl parengta Biržų rajono vaikų sveikos mitybos įpročių programa, kurios pagrindinis tikslas – ugdyti pačių mažiausiųjų sveikos mitybos įpročius, susilaukė dabartinės rajono valdžios pasipriešinimo. Merė Irutė Varzienė programos projekto pristatymą pavadino spektakliu, o liberalsąjūdietis Kęstutis Slavinskas - kvailyste. Žiniasklaidoje pasipylė neigiami vertinimai ir komentarai. Keista, kad Darbo partijos Biržų skyriaus vadovas Rimantas Bašys irgi pasisakė prieš programą, žinant, kad šios partijos viena iš lyderių, seimo narė Dangutė Mikutienė, jau 12 metų aktyviai dirba Lietuvos piliečių sveikatinimo srityje ir stebisi tokiu partiečio poelgiu. Daugumai vietos politikų Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pritarimas programai, pasirašytas viceministro Audriaus Klišonio, pasirodė nevertas dėmesio. Biržuose gimęs ir užaugęs, SAM Sveikatos stiprinimo ir kurortologijos skyriaus vedėjas dr. Almantas Kranauskas labai nustebo išgirdęs neigiamą vietos politikų požiūrį į programą.
Nors rajono tarybos valdančioji dauguma nepritarė vaikų sveikos mitybos įpročių ugdymo programai, Seimo Sveikatos komiteto narių Dangutės Mikutienės ir Agnės Zuokienės nuomonė priešinga, jos palaiko ir remia tokias iniciatyvas.
Minėtame Memorandume teigiama, kad “sveikos ir ekologiškos socialinės aplinkos kūrimas privalo tapti prioritetine Lietuvos politikos sritimi”. Vis daugiau žmonių supranta, kad atvežtinės daržovės ir vaisiai nokinami ir ruošiami ilgam saugojimui naudojant chemines medžiagas, o tai gali pakenkti (ypač vaikų) sveikatai. Apie tai, kad importiniai vaisiai ar daržovės gali būti ekologiški nėra nė kalbos. Visuose importiniauose vaisiuose ir daržovėse randama cheminių medžiagų (pesticidų ir kt.), nors jų kiekiai neviršija nustatytų normų (beje, suaugusiems), tačiau ne paslaptis, kad jos nustatomos, galimai atsižvelgiant ir į gamintojų bei prekybininkų pageidavimus. Todėl, žmonės stengiasi valgyti ekologišką produkciją, bet ne visi gali įpirkti. Žinių radijo laidoje “Kai valdžia turi tarnauti žmonėms” (2012 m. vasario mėn.) seimo narė D.Mikutienė sakė, kad valstybė, gerbdama savo piliečius, turi suteikti galimybę sveikai gyventi (gauti sveikus maisto produktus) visiems šalies piliečiams. Gaila, tačiau jos idėjos sunkiai skinasi kelią, o valstybė mielai skiria milijardus vis brangesnių vaistų kompensacijoms. Ar bereikia eilinį kartą priminti, kad mes – itin ligota ir trumpiausiai gyvenanti tauta Europoje.
Daug rašoma ir kalbama apie ES ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą ŽŪM programą “Vaisiai vaikams”, kuri buvo pristatyta kaip alternatyva mano parengtai programai. Nesu prieš tokias programas, tačiau, gerbdama savo šalies mažuosius piliečius, negaliu sutikti, kad jiems būtų tiekiami II kategorijos (žemiausios) atvežtiniai, cheminėmis medžiagomis apdoroti vaisiai, o ne vietinių ūkininkų auginama produkcija. Beje, vietinoje augintų ekologiškų morkų, obuolių, kriaušių tiekėjai neperka, nes jos per brangios, o švietimo įstaigoms atsiranda papildomų darbų pvz.: morkas plauti, skusti ir t.t. Dabar vaikams išdalinami neaiškios kokybės vaisiai, (svarbu nemokamai!) ir tai vadinama vaikų sveikatinimu. Beje, pagal “Vaisiai vaikams” programą, vaisių ir daržovių negalima perdirbti (pvz. morkų negalima net tarkuoti, tuo labiau, spausti sultis). O sveikos mitybos specialistų rekomendacijose teigiama, kad vaikai privalo gauti lengvai įsisavinamą kiekį vitaminų, mikroelementų, enzimų, kurių daugiausiai turi natūralios, šviežios sultys. Morkų sultys visų pripažįstamos kaip geriausios.
ES lėšomis finansuojama programa vykdoma ir kaimyninėje Latvijoje, tačiau pagal jų ŽŪM reikalavimus švietimo įstaigos gauna tik vietinių augintojų tiekiamus vaisius ir daržoves. Latviai remiasi visame pasaulyje pripažintais tyrimais, kad žmogaus organizmas geriausiai įsisavina vaisius ir daržoves, kurie užauginti jo gyvenamoje teritorijoje arba netoli jos (100 – 300 km atstumu). Mano sumanymas vaikams tiekti kokybišką ir sveiką produkciją, taip pat, skatinti vartoti ekologiškas vietines daržoves ir vaisius, tuo pačiu paremiant mūsų šalies ekologinius ūkius, nėra pirmas Lietuvoje. Jau trisdešimt metų Palangos lopšelio-darželio “Gintarėlis” vaikai maitinasi tik ekologišku lietuvišku maistu. Rezultatai akivaizdūs – vaikai mažiau serga, gerėja jų fizinė būklė. Panevėžio rajono Naujamiesčio darželio vaikų mitybos racioną papildo šviežiai spaustos morkų sultys Tai ne vieninteliai pavyzdžiai ir reikia džiaugtis, kad jų daugėja. Ar mūsų rajonas bus prie vėluojančių - parodys laikas ir ikimokyklinių įstaigų darbuotojų, kuriems iš tikrųjų rūpi vaikų sveikata, atkaklumas bei tėvelių bendruomeniškas požiūris į aktualias jų atžalų ugdymo problemas.
Kol kas, atrodo, visiems suprantami dalykai sunkiai skinasi kelią. Valdančiosios daugumos programoje juodu ant balto parašyta: “remsime ekologinius ūkius”, “sieksime, kad sveikatinimo programos būtų įgyvendinamos švietimo įstaigose” ir t.t. Deja, tai tik buvo ir lieka pažadais.
O morkų sulčių kritikams noriu pasakyti, jog man iš tiesų rūpi, kad vaikai mokytųsi sveikai gyventi, suprastų, jog mūsiški obuoliai, kriaušės, morkos vertingesnės už svetur išaugintus egzotiškus vaisius ir nuo mažens įgytų įpročius juos valgyti, vertintų savo krašto ūkininkų triūsą. Rūpi, kad vaikai aktyviai sportuotų, būtų fiziškai stiprūs, todėl įstaigoje, kurioje dirbu, kas rytą vyksta mankšta, vaikai mokosi žaisti futbolą t.t. Domėjimąsi sportu skatina tiek darželio pedagogai, tiek Kaštonų mokyklos mokiniai, Sporto mokykla, su kuriais bendradarbiaujame.
Deja, supratau, kad tie, kurie kritikuoja, patys rimtų pasiūlymų kaip gerinti vaikų sveikatą neturi. Nebent, gal nusifotografuoti prie paminko liekanų ar užkopti į metalinį bokštą, kuriam pinigų negaila. O gal eilinį kartą suruošti sau ir savo “aplinkai” alaus vakarėlį už vargano rajono biudžeto 6000 litų?
2012 m. vasario 16 d., ketvirtadienis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)