Po gegužės 17-osios

Baisu yra pasijusti bejėgiu, bet dar baisiau – bejėgiu padėti kitam. Tokie jausmai apėmė žiūrint tiesioginę transliaciją iš Garliavos ankstų gegužės 17-osios rytą, po kurio Lietuva tapo kitokia.

Ir, anot Andriaus Navicko, trūksta žodžių ką nors pasakyti ir be galo sunku ištverti tą kylantį bejėgiškumą. Pasirodo, nuo šiol Lietuvoje teisingumas vykdomas taip, kaip mums  visiems pademonstravo atsakingi valstybės pareigūnai. Be skrupulų šalinant bet kokias kliūtis, trypiant trispalvę, laužiant duris, stumdant taikius, besimeldžiančius šalies piliečius. Jau turbūt seniai supratome, kad teisybės ir teisingumo ieškoti Lietuvoje neverta, bet gegužės ketvirtadienis tai tik dar kartą patvirtino.

Kaip ir patvirtino, manau, dar vieną labai svarbų dalyką, jog žmonės jau atskiria kas yra tikra, o kas – melas. Tylos ir pasyvaus „stovėjimo po medžiu“, tikriausiai, nebebus. Kaip ir neapykantos, nes stipriau už neapykantą, yra žmogaus širdies gelmė. (Tėvo Kryžiaus Jono, Pagalbos gatvės vaikams programos „Šv. Jono vaikai“ vadovo žodžiai iš Tim Guenard knygos „Stipriau už neapykantą“).

 Tik gailestis tiems, kuriems neteisybė tapo teisingumu. Širdyje subrandinti meilė, tikėjimas, viltis, tikiu, padės surasti mums visiems jėgų apginti tai, ką prieš dvidešimt dvejus metus sunkiai iškovojom.

2012 05 18

BIRŽŲ KULTŪROS IR POLITIKOS ISTORIJOS PĖDSAKAIS. (II)

            Gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, kurios reikšmę mums dabar sunku suvokti. Dabarties lietuviui nelengva įsivaizduoti, kad kažkada už lietuviškos knygos turėjimą, skaitymą buvo galima patekti į kalėjimą ar ilgus metus kęsti Sibiro tremtį. Leidimas skaityti, rašyti bei mokyklose mokyti vaikus gimtąja kalba, tais tolimais 1904 metais lietuvių tautai buvo didžiulis laimėjimas. Panaikinus spaudos draudimą Lietuvoje viena po kitos ėmė kurtis spaustuvės. Džiugu prisiminti, kad pirmoji spaustuvė provincijoje buvo įkurta Biržuose. Šiais metais minime gražų jos jubiliejų – 100 – metį.

Apie 1912 metais įkurtą „M. Yčo ir bendrovės“ reikšmę leiskime kalbėti jos amžininkams. Akiras – Biržys knygoje „Biržų apskritis“  1932 metais rašo: „Biržų spaustuvė sulošė svarbią rolę ne tik biržiečių švietimui kelti, bet apskritai daug prisidėjo prie tautiškų idėjų skleidimo. Biržų spaustuvės steigėjai taip pat ne tiek materialistinės naudos tikėjosi iš tos spaustuvės turėti, kiek aukštesnių idėjų vedami tą spaustuvę įsteigė.“ Mykolas Plepys „Biržų žinių“ 1933 m. sausio 15 d. Nr. 3 pažymi: „Jei paiimti porą desėtkų metų atgal, Biržuose buvo įsteigta lietuviška spaustuvė, iš kurios per visą laiką išėjo daug knygų ir laikraščių, kas prisidėjo prie mūsų apylinkės kultūrinimo ir jos visokeriopo gerbūvio kėlimo.“

Apie Biržų spaustuvę daugiausiai yra rašę kraštotyrininkas Jonas Dagilis (beje, turintis didelę Biržų spaustuvės leidinių kolekciją) ir mūsų krašto metraštininkas Algirdas Butkevičius. Pastarasis prieš porą metų „Šiaurės rytuose“ teigė: „šiame rašinyje bandyta prisiminti kai kuriuos mūsų spaustuvės istorijos fragmentus, suvokiant, kad neįmanoma kiek išsamiau viename straipsnyje apžvelgti sudėtingos dvidešimtojo amžiaus vėtrų ir neramumų kamuojamos spaustuvės istorijos, prisiminti čia dirbusių žmonių, knygas, kalendorius, laikraščius leidusių mūsų krašto šviesuolių neretai skaudžius likimus. Galbūt tai bus padaryta, minint Biržų spaustuvės 100 – ąsias įkūrimo metines“. 

Muziejuje, bibliotekoje sklaidant pageltusius Biržų spaustuvės knygų, periodinių leidinių puslapius, atsiranda suvokimas, kad tai neįkainojamas mūsų krašto dvasinis turtas, kurį reikia ne tik išsaugoti, bet juo domėtis, naudoti krašto švietimui. Daugelis minčių, idėjų, kurias skleidė biržiečiai leidėjai ir spaustuvininkai aktualios ir šiandien.

Susimąstyti paskatina kraštotyrininko J.Dagilio namuose sklaidant 1927 m. „Biržų kalendorių“. Skyrelyje „Nauji priežodžiai“ rašoma „Meluoja kaip Seimo narys“ arba „Koliojasi kaip apskrities tarybos narys“... Matyt, kai kurios bėdos amžinos.

 Norėdami apčiuopti tikrą praeities pulsą, bendraujame su Otilija Povilioniene, dirbusia spaustuvėje nuo 1948 metų, vienintele, mums žinoma, likusia iš tų, kuri nors ir netiesiogiai susijusi su spaustuvės įkūrimu. Jai teko dirbti, kai dar buvo naudojama rankinė spausdinimo mašina        „Koenig und Bauer“ pastatyta ir beveik be perstojo veikusi nuo 1912 metų.

Aštuoniasdešimtmetį š.m. sausio mėnesį atšventusi O. Povilionienė Biržų spaustuvėje raidžių surinkėja pradėjo dirbti būdama 16 metų. Priėmė ją į darbą tuometinis spaustuvės vedėjas, gyvenęs Kęstučio gatvėje priešais geležinkelio stotį ir kaip ji sakė, „nemokėjęs lietuviškai nei skaityti, nei rašyti“, bet atnešdavęs redaguotą tekstą ir parodydavęs, kad „apie tą vietą reikia pataisyt“. Toks jo pasakymas visoms dirbusioms moterims sukeldavo juoką. O. Povilionienė pasakoja kaip iš švininių raidžių pagal planą turėdavo surinkti tekstą, o jį, antrame aukšte redaktoriaus suredaguotą, jau pataisydavo ir darydavo klišes.  Per dieną tekdavo surinkti apie 13 tūkstančių raidžių, todėl dabar nuo švino rankų sąnariai išsiklaipę, o ir regėjimui pakenkė. Dirbo nuo 9 val. iki 18 val., nes leidiniai išeidavo du kartus per savaitę.

O.Povilionienė  prisimena ir apie 1948 metus spaustuvėje dirbusį Petrą Sklenį, kuris su dideliu peiliu pjaustydavo, pakuodavo ir sudėliodavo užsakovams įvairius blankus, kvitus, laikraščius. Tuomet jam galėjo būti apie 60 metų. Mena ji ir tai, kad šventėms išeidavo spalvoti numeriai (mėlynos, žalios spalvos): „į tokį lovį supildavo dažus, sukant rankeną nusidažydavo. Būtinai stovėjo dėžutė su vandeniu rankom pasišlapinti, kad polierius geriau slystų“. Na, o labiausiai, anot buvusios spaustuvės darbuotojos, nelaukdavę rinkimų, nes tuomet tekdavę  dirbti visą parą, parėjus ryte į namus tik užvalgyti ir vėl reikėję bėgti į Vytauto gatvę, kad agitacinė medžiaga rinkėjus laiku pasiektų. O. Povilionienė vardija buvusius spaustuvės vadovus Bakaną, Valentą,  prie spausdinimo mašinos dirbusius Petrą Gražinį, Leoną Trišką.

Biržų spaustuvėje paprastais darbininkais tarpukario laikotarpiu dirbo šviesūs žmonės – poeto Kosto Snarskio brolis Jonas, pats bandęs literato plunksną. Aktyvi „Radvilos“ draugijos narė Otilija Stuinaitė, spaustuvėje dirbusi raidžių surinkėja. Ją gerai prisimena 90-mečiai, biržiečiai Aldona ir Vilius Šernai. A.Šernienė pasakoja, kad būdama gimnaziste, gyveno pas O.Stuinaitės tėvus Stoties gatvėje. Dažnai su ja eidavusios pasivaikščioti prie ežero, į bažnyčią, bet apie darbą spaustuvėje neklausinėjusi, nes tuomet rūpėjo mokslai. A.Šernienė prisimena bendravusi ir su dar vienu spaustuvėje dirbusiu darbuotoju Adolfu Vanagu iš Taikos gatvės, tačiau šis apie 1941 metus išvažiavo į Žemaitiją.

Biržiečius tarpukario laikotarpiu pasiekdavo populiarūs Biržų spaustuvės periodiniai leidiniai „Biržiečių balsas“, „Sėjėjas“, „Biržų kalendorius“, „Biržų žinios“, knygelės vaikams („Onutės pasakojimai“), religiniai spaudiniai „Evangelijos šviesa“, „Giesmynas“ ir kt.

Reikšmingiausias periodinis leidinys, spausdintas Biržų spaustuvėje, žinoma, buvo “Biržų žinios” – savaitraštis, skirtas Biržų krašto visuomenei. M. Yčo paskatintas “Biržų žinias” įsteigė ir savo lėšomis pradėjo leisti bei redaguoti žymus visuomenės veikėjas gydytojas Jokūbas Mikelėnas. Pirmasis, keturių puslapių numeris, išėjo 1922 metų rugpjūčio 14 dieną.  “Laikraščio klausimas Biržuose nors savaitinio arba ir neperiodinio jau pribrendęs. / Biržai su gelžkelio pravedimu kečiasi iš miesčiuko – kaimo į miestą: kyla pramonė, atgyja pirklyba, tveriasi draugijos, bendrovės. /Be laikraščio negali būti visuomenei pilnai nušviestas ir žinomas veikimas daugelio naujų pramonės pirklybos įstaigų ir draugijų, delko kenčia minėtos įstaigos ir visuomenė. Daugelis visuomenę interesuojančių žinių be laikraščio virsta grandiozinėmis pasakomis, provincijos plepalais. […] Biržai todėl irgi turi turėti laikraštį, kad laikrašty atsispindėtų  kampelio gyvumas, kurį mes matome, kaip gyvenimas čia visose šakose verda, kunkuliuoja, plečiasi ir veja kultūringesnius kaimynus“. (iš „Biržų žinių“ Nr. 1, 1922 m.).

Šiais metais gausiai pasipylę jubiliejai – dailės draugijos „Lyra“, Biržų spaustuvės šimtmečiai, „Biržų žinių“ devyniasdešimtmetis tikriausiai labai paįvairins Biržų kultūrinį gyvenimą ir duos peno mūsų šviesuolių kūrybai.

 Ramunė Čigienė

Rajono tarybos narė

Arutis Černiauskas

VDU IV kurso Istorijos katedros studentas

BIRŽŲ KULTŪROS IR POLITIKOS ISTORIJOS PĖDSAKAIS. (I)

             “Biržai dabar yra pirmaeilis su apskrities teisėmis miestas. Jį puošia keturios įvairių tikybų bažnyčios ir jis yra gero tarpusavio sugyvenimo pavyzdys laisvų Lietuvos piliečių, harmoningo suderinimo įvairių tikybinių ir visuomenės organizacijų ir jų interesų” – taip Biržus apibūdino Martynas Yčas, aprašydamas valstybės oficioze “Lietuvos aide” Didžiojo Lietuvos hetmono kunigaikščio Jonušo Radvilos paminklo atidengimo iškilmes 1931 metais Biržuose. Kiekvienas dabarties biržietis turėtų susimąstyti perskaitęs šiuos didžiojo Biržų ir Lietuvos patrioto žodžius, tik kažin ar jie tinka mūsų dabarčiai. Istorijos, ypač savo krašto, žinojimas leidžia padaryti išvadas apie padarytas klaidas, pasimokyti iš laimėjimų, kuriuos pasiekė mūsų artimesni ir tolimesni protėviai.

 Šiais metais turėtume minėti tris gražius jubiliejus. Sukanka šimtas metų nuo dramos ir muzikos draugijos “Lyra” įkūrimo, bendrovės  “M. Yčo ir b-ės spaustuvė” įsteigimo. Jei apie du pirmuosius “jubiliatus” yra daugiau ar mažiau mūsų vietinėje žiniasklaidoje rašyta, tai apie trečią įvykį, kuriam irgi sukanka 100-as metų, Biržų istorikai dar nespėjo išguldyti savo žinių. Tai - pirmoji Biržų krašto istorijoje rinkiminė kampanija (gana demokratiška, nors pagal tuometinę tvarką moterys, kareiviai ir neturintys nuosavybės negalėjo dalyvauti rinkimuose) į Rusijos imperijos ketvirtąją Valstybės Dūmą. Vienas kandidatų nuo Kauno gubernijos buvo biržietis advokatas M. Yčas. Jis, žinodamas, kad rusų slaptoji policija itin domisi lietuviais kandidatais ir, nenorėdamas pakenkti steigiamos Biržų spaustuvės reikalams, sugalvojo tuo metu negirdėtą agitacijos būdą – koncertinę turnė po Aukštaitiją ir Žemaitiją. Su garsiu dainininku Miku Petrausku ir papilietėmis pianistėmis Elena ir Jadvyga Neimanytėmis buvo aplankyti dešimt miestų: Rokiškis, Linkuva, Panevėžys, Kėdainiai, Ukmergė, Zarasai, Raseiniai, Telšiai, Šiauliai ir baigiamasis koncertas vyko Biržuose 1912 metų rugpjūčio 19 dieną. Sumaniai politikoje panaudodamas meną, išradingai pravesdamas rinkimą kampaniją, M.Yčas pirmasis iš lietuvių panaudojo tuo metu (bet ne šiandien) neįprastas rinkimų technologijas, kurios pasiteisino. Leiskime pačiam M. Yčui papasakoti apie kampanijos įspūdžius, gal juos gerai įsidėmės mūsų būsimieji tautos atstovai ar bent pretenduojantys į juos.

“Sustoji kur nors paupyje arklių pasiganyti, pasigirdyt, gėriesi gamtos gražiais reginiais, traukdamas į krūtinę gaivinantį šienapjūtės orą, klausais valiojančių dainų grėbėjų ir pjovėjų, praeinančių pro tave pavakary iš laukų… Jauki mums būdavo šių raumeningų, sveikų vyrų ir mergaičių eisena. Čia tada ir be Kūno Kultūros Rūmų bei futbolo pagalbos sveikata trykšte trykšdavo…”.  Romantinė rinkimų pusė, deja, buvo persverta tos kasdienybės, kuri mums šiandien  pažįstama iki smulkmenų. Vienas valstietis M. Yčui pasakojo: “Kad tamsta žinotum, ką tie ponaičiai ant tamstos čia pripasakojo. Mes klausėmės, klausėmės ir nutarėme,  kad tamsta tik jau nesi toks blogas žmogus, kaip jie pliauškia, ir tamsta kiaurai eisi į Dūmą.” Taigi paprasti bemoksliai ūkininkai laikėsi savo sąžinės balso, o ne partinio agitatorių šmeižto.

 Minint šio įvykio šimtmetį reikėtų palyginti M. Yčo ir dabartinių mūsų politikų nuveiktus darbus. Dabartinės mūsų valdžios simbolis jau yra – amžiams sustojęs traukinukas. Buvęs Nepriklausomos Lietuvos finansų ir transporto ministras pasirūpino, kad Biržai turėtų tuo laiku vienintelę modernią transporto priemonę. Dar Rusijos imperijos laikais rinkimų kampanijos metu duoti pažadai – visas jėgas skirti savo krašto gerovės kėlimui, buvo išpildyti.  Martyno Yčo asmenyje, jo kaip politiko, verslininko veikloje buvo suderintas darbas tiek visai Lietuvai, tiek Biržų kraštui.  

              Ar nevertėtų pradėti diskusijas dėl a.a. M.Yčui Garbės piliečio vardo suteikimo, kas iššauktų pasvarstymus apie tai, koks turi būti Biržų Garbės pilietis ir kaip privalo elgtis Biržų žmonių išrinktas politikas?  

Ramunė Čigienė

              Biržų rajono tarybos narė

Arutis Černiauskas

              VDU istorijos katedros IV k. studentas

Nauji vėjai mūsų politikoje?

 Paskutiniu metu pradėjo rastis daug panašumų tarp vietinės Biržų ir Lietuvos didžiosios politikos. Ligito Kernagio ir, jį parėmusių jaunosios kartos konservatorių, komanda sugebėjo, ko gero, pirmą kartą atvirai pajudinti įsisenėjusias mūsų bėdas (ne tik teisėsaugos). Likimo ironija, bet, artėjant rinkimams, konservatorių populiarumą padidino tie partijos nariai, kurie dažniausiai „šiaušdavosi“ prieš partijos vadus ir buvo nuolatos „auklėjami“. Biržų gi, jaunieji politikai sukilo prieš rajono biudžetą, kuriame nemato jokios rajono vystymosi perspektyvos. Senoji nomenklatūra, nors ir būdama opozicijoje, visgi biudžetą palaikė. Turbūt ją džiugina, kad merė su savo komanda tęsia Biržų merdėjimo politiką, neleisdama užgęsti jų sumąstytiems, mažai reikalingiems ar visiškai nereikalingiems darbams.

        Lietuva po truputį užmiršta garsiąją LEO LT istoriją, kainavusią tautiečiams daugiau kaip milijardinį nuostolį. Ar atsirado kaltų už jį? Ne. Biržuose irgi tyliai užglaistyta firmų „Factum“ ir „Sverto“ byla, ištraukusi iš Biržų rajono biudžeto ne vieną dešimtį tūkstančių litų. Ar garsiai šaukę apie teisybės atstatymą Permainų koalicijos vadai (apie visus kalbėti nebegalima) užmiršo kas dėjo parašus po neteisėtomis sutartimis? Puikiai prisimena kas tokie, bet jie sėdi šiltose valdiškose kėdėse ir, anot, administracijos direktoriaus Vytauto Džėjos darbuojasi gerai ir labai gerai. Tad kodėl opoziciniai socdemai ir valstiečiai turėtų nepalaikyti merės Irutės Varzienės? Nors rajono biudžetas varganas, bet protingai dalinant, tiems, kam reikia visada užteks. O „tuos, kuriems reikia“ nustato tie, kurie žino kam reikia. Biržuose panašiai kaip ir Vilniuje – svarbiausia įrodyti, kad valdžios norai geri. O kaip gaunasi; ką padarysi - buvusieji arba blogas oras kaltas.

„Lengva būti geram, sunku būti teisingam“- sakė Viktoras Hugo. Viskas dar geriau, kai būna paremta gerai pakabintu liežuviu... Nors... Tauta klauso, klauso, bet karts nuo karto ima ir trepteli koja. Gerai, kad sostinėje pirmieji treptelėjo tautos išrinktieji. Gal ir Biržai paseks...

  

Ramunė Čigienė

Biržų rajono tarybos narė

„Modernioji vadyba jau mirė. Gal atgims?“ II dalis

Su trenksmais pradėjusi savo valdymo pradžią Permainų koalicija nusprendė pirmiausiai įsiklausyti į liaudies balsą ir pradėjo susitikimus su Biržų gyventojais. Dabar susitikimai kaip ir daugelis neįdomių ir kasdieniškų dalykų matyt atsibodo, bet tos aktyvios vadovavimo rajonui pradžios prisiminimuose liko labai įdomus faktas - vaistinės Muravankėje kūrimas. Kada šis, Lietuvos savivaldos istorijoje unikalus sumanymas, buvo paskleistas viešojoje erdvėje, pikti liežuviai malė, kad sekantis valdžios žingsnis bus patalpų alaus bareliui paieška, o vietoj verslo pusryčių reikia organizuoti maldos vakarienes - pigiau ir naudos daugiau. Taigi, vaistinės kūrimo faktas parodė, kad, tuomet dar jauna, valdžia apie viešąjį administravimą ir apie verslumą turi savotišką supratimą ar, galbūt, iš viso jo neturi. Aišku, prieštarauti mano mintims galima, žinant, kad merės patarėjas yra farmacininkas, o administracijos direktoriaus pavaduotoja – parduotuvės-barelio savininkė. Kokią tai turės įtaką Biržų verslumo skatinimui parodys ateitis, nes dabartis kol kas nieko gero nežada.


Manau, didžiausią susirūpinimą rajono valdžiai turėtų kelti tos sritys, kurios reikalauja daugiausiai lėšų ir kur jas galima bandyti racionaliau panaudoti. Pirma, dabar aktualus šilumos, gaunamos iš „Litesko“, kainos klausimas, antra – Autobusų parkas ir moksleivių pavėžėjimas, trečia – krašto muziejus „Sėla“, ketvirta - neįgyvendinamų ar, galbūt, nereikalingų, ES pinigais finansuojamų, projektų problema... Toliau seka daugelis kitų.

Su „Litesko“ šilumininkais, beje, kaip ir su turgaus savininkais reikalai prasidėjo ne nuo padėties išsiaiškinimo, bet paskelbus „karo stovį“. Kas iš to? Na, parodyta žmonėms kas yra tikri „kovotojai“ už jų teises. Bet ar kam nors šilčiau pasidarė, ar sąskaitos sumažėjo? Ne. Reikėjo, kaip patarė protingi biržiečiai, sutartį iki smulkmenų išnagrinėti, kurioje gali būti visų „blogybių“ pradžia. Tada sėsti prie derybų stalo ir, abiems pusėms išsakius savo požiūrį, tartis ką galima gero dėl gyventojų nuveikti. Verslininkams nenurodysi nei už kiek kurą pirkti, nei kokius sau dividendus išsimokėti. Panašiai ir su Biržų turgumi. Dabar jau aišku, kad be reikalo važinėta į Vilnių, į prokurorus kreiptasi. Rezultatas – nulis. Reikia labiau savo teisininkais pasitikėti, o ne be reikalo biudžeto pinigėlius kelionėms į sostinę švaistyti ir laiką gaišti. Reikalaujant, visų pirma, būtina žinoti ko reikalauji, ar turi teisę reikalauti, ar tikrai galima pasiekti norimą rezultatą. Kitaip - tik veiklos imitacija.

Administracijos direktoriaus įsakymu sudarytos darbo grupės UAB Biržų autobusų parko veiklos gerinimo klausimams spręsti nariai, jo paslaugomis, matyt, paskutinį kartą naudojosi dar prie rusų. Būtent, tokia mintis man kilo perskaičius jos paskelbtas išvadas. Bet naujoviškos vadybos čia tikrai reikia – jeigu, praėjus pusei metų, darbo grupės pasiūlymai neįgyvendinami ir neduoda rezultatų (nepagerina įmonės finansinių rodiklių), rajono valdžia turi nuspręsti ar Autobuso parko direktorių laikas keisti, ar nerealius uždavinius iškėlusią valdybą ir jos pirmininkę.

Biržų pasididžiavimas - Radvilų tvirtovės kompleksas - kiekvienais metais tampa vis sunkesne našta varganam mūsų rajono biudžetui. Ji gali tapti nepakeliama, kai teks naują biblioteką išlaikyti bei eksploatuoti bebaigiamą statyti tvirtovės ginklų arsenalą. Todėl, mano manymu, galimi du keliai. Vienas, tai perduoti krašto muziejų LR kultūros ministerijai. Antras, jo veiklą organizuoti taip, kad bent pusę lėšų užsidirbtų pats muziejus. Dabar, kai valstybės valdžia konservatorių rankose, buvo galima tai padaryti, bet, matyt, mūsų rajono valdančiųjų demagogija tik Biržuose veikia – sostinėje reikia rimtų argumentų ir gebėjimo įrodyti savo tiesą. Tad muziejaus vadovybė artimiausiu laiku turėtų rajono tarybai pateikti aiškų veiksmų planą, nes greit bus per vėlu ką nors daryt. Muziejininkams į pagalbą galėtų ateiti rajono Turizmo informacijos centras, VŠĮ „Versli Lietuva“, verslininkai ir kt. Kol kas iš patalpų nuomos pilies restoranui gaunasi „monkės“ biznis – matyt, bus daugiau bėdos nei realios naudos.

Pagaliau, ES finansuojami projektai. Būkim biedni, bet teisingi. Tokius projektus, kaip Savarankiško gyvenimo namai, ne visos turtingosios Europos šalys sugeba įgyvendinti. Ar žino tie, kuriems reikia žinoti, kiek kainuos tenkinti projektinius reikalavimus? Biudžeto skyriaus darbuotojai savo srities profesionalai – gali paskaičiuoti. Dėl daugiafunkcinių centrų Parovėjoje ir Kirdonyse reikia saliamoniško, racionalaus, o ne merės reikalaujamo, politinio sprendimo. Politinį sprendimą priėmė Permainų koalicija ateidama į valdžią – viską padarysim, viską išspręsim. Todėl dabar nėra ko reikalauti iš visų tarybos narių raštu pateikti nuomonę ir versti jiems atsakomybę. Teikti pasiūlymus ir juos įgyvendinti, pirmiausia, turi tie, kurie už tai gauna atlyginimą.

Dėl pirties. Seniausiame lietuviškame spektaklyje mergelė, prisiklausiusi pažadų Ameriką pirtyje gavo, biržiečiams, ko gero, patikėjusiems Permainų koalicijos pažadais, turbūt, pirtis Amerikoje bus.

Atrodo, jog Biržų politinė ir administracinė valdžia (aukščiausia) nesupranta, kad nebūtina lįsti ten, kur nereikia, o palikti konkrečius darbus tiems, kurie juos privalo atlikti. Vienas pavyzdžių - „Žaldokynės“ teatrų festivalis. Eilę paskutinių metų renginio projektus rašydavo kultūros darbuotojai ir iš Kultūros rėmimo fondo gaudavo nemažas pinigų sumas. Matyt, nauja valdžia nutarė, kad šį darbą atliks aukščiausiu lygiu ir pabirs dešimtys tūkstančių litų. Deja, nors merė gal ir gali net ir vidurnaktį paskambinti premjerui, o jos pavaduotoja neprilygstama tokiems projektams, rimti kultūros funkcionieriai tik patraukė pečiais... ir neskyrė nei lito. Teatrų festivalis kaip niekad ištuštins ir taip nustekentą rajono biudžetą. Mano manymu, tokie renginiai turi būti ne remiami, o dar palikti pinigų labdarai. Kažin, ar pirmose eilėse besipuikuodamas mūsų valdžios elitas nepamiršo už bilietus susimokėti? Na, aišku ne, dar gal nemažai iš savo riebių atlyginimų ir paaukojo?

Apie neseniai priimtą rajono biudžetą – atskira kalba. Dabar - tik du pastebėjimai. Už biudžetą, nežiūrint priklausomybės valdantiesiems ar opozicijai, pasisakė tik du jaunesni kaip penkiasdešimt metų amžiaus, o nepritarė - tik trys perkopę šią amžiaus ribą. Perspektyva džiuginanti. Biudžeto svarstymo „demokratiškumą“, kurį taip gyrė merė, galima palyginti su žmogumi tvirtai pririštu prie sunkios kėdės, kuriam pagrasinama – tik niekur nebandyk eiti... Taip turbūt buvo tariamasi su biudžetinių įstaigų vadovais – pasakyta kiek įstaigoms sumažinami asignavimai, o toliau... elkitės kaip norite, taupykite.

Jeigu rajonas būtų privati įmonė, jai jau būtų paskelbtas bankrotas. Vėlgi, man prieštaraujantys rodytų pirštu kad ir į sostinę Vilnių – ten skolos, skaičiuojant vienam gyventojui, dar didesnės. Tačiau Vilnius turi vystymosi perspektyvą, ateities viziją. O Biržai? Žinoma, nėra ko sostinės ir Biržų lyginti, bet nors mažytė perspektyva turėtų būti. Deja, jos nėra ir, ko gero, nebus. Bus dar daug rožinių pažadų – rinkimai artėja...

P.s. Mūsų krašto šviesuolių mylimo avangardinio meno pakraipos – „Fluxus“ kūrėjas, Biržų Garbės piliečio Jono Meko bendražygis Jurgis Mačiūnas gyvenimo saulėlydyje išsitarė: „Visgi gal mes buvome šarlatanai...“

Ramunė Čigienė

Biržų rajono tarybos narė

“Modernioji” vadyba Biržuose jau mirė? Gal atgims? I dalis

Formuojantis naujai Biržų rajono valdžiai, skambiai pasivadinusiai Permainų koalicija, dažnai, ypač iš merės Irutės Varzienės lūpų, girdėdavom mįslingą sąvoką – “modernioji vadyba”. Manau, kad kažkur ar kažkaip buvo nugirsta apie Naująją Viešąją Vadybą (NVV, angl. New Public management), bet, “modernioji” buvo naudojama tam, kad atrodytų moksliškiau, o žodžio vartotojai – protingesni. Praėjus beveik metams nuo to laiko, kai Biržų rajonui ėmė vadovauti Permainų koalicija, aiškėja, kad nei nauja, nei “moderni” vadyba kol kas neįgyvendinama, bet, matomai, ir nesuprantama ką visa tai reiškia.


Naujoji viešoji vadyba (NVV), paprastai tariant, yra verslo vadybos principų taikymas viešajame administravime, kur didžiausias dėmesys kreipiamas ne į darbo procesą, bet į jo galutinį rezultatą. Vykdant perėjimą nuo biurokratinio valdymo prie NVV, reikia įgyvendinti priemones, kurios skatintų dirbančiųjų motyvacijos, kvalifikacijos, našumo ir ypač iniciatyvumo augimą. Permainų koalicija visa tai padarė neįmanomą jau vadovavimo rajonui pradžioje, kai ėmė šaukti apie rajono administracijos darbuotojų, jai pavaldžių įstaigų vadovų “blogybes”, kalbėti apie nuobaudas, grąsinti prokuratūra ir kitomis bausmėmis. Kaip suprasti rajono merės pareikštą nepasitikėjimą švietimo skyriaus vedėja Genovaite Gutauskiene, iš esmės nepaaiškinant jo priežasčių? Būtent tokie pareiškimai įneša sumaištį į administracijos skyrių veiklą ir turi neigiamas pasekmes, nes, pirmiausia, žlugdo komandinį darbą, kurį ir turi organizuoti savivaldybės vadovai. Ar gali stengtis iniciatyvus darbuotojas, kai žino, kad darbdavys juo nepasitiki? Ne, jis tik atliks tai, kas jam pavesta – t.y. aklai vykdys nurodymus.

Rajono savivaldybės administracijoje, jai pavaldžiose įstaigose ir įmonėse dirba įvairūs žmonės, bet, iš tiesų, jų darbo kokybė didele dalimi priklauso nuo vadybos. Paprastai galima paaiškinti pavyzdžiu iš nesenų laikų. Sakykim, gera vokiečių siuvėja per tam tikrą laiką pasiūdavo 10 suknelių, o labai gera sovietinė - tik 3. Kodėl? Todėl, kad vokietė siuvo su kokybiška siuvimo mašina, geras audinys, puiki atmosfera darbe ir t.t., deja, sovietinė apie tai galėjo tik pasvajoti. Tad ir rajono savivaldybės administracijai vadovaujantis penketukas (merė, merės pavaduotoja, administracijos direktorius, jo pavaduotoja bei merės patarėjas) turi sudaryti darbuotojams geras darbo sąlygas (aišku, ne šiltas kabinetas svarbiausia), aiškiai suformuluoti užduotis ir tik tada reikalauti rezultatų. Svarbu, kad būtų racionaliai panaudoti turimi žmogiškieji ištekliai. Deja, “penketukas” kol kas, mano manymu, rodo prastą darbo organizavimo pavyzdį. Pirmiausia, pažvelgus į vadovų darbotvarkes, matyti, kad jų veikla dubliuojasi, neaišku kokiais tikslais keli (arba visi) vadovai dalyvauja tuose pačiuose (dažnai neatitinkančiuose jų kuruojamas sritis) susitikimuose, pristatymuose. O pristatant ypač svarbų rajono 2012 m. biudžeto projektą nedalyvo nei administracijos direktorius V.Džėja, nei rajono merė (šiek tiek pakalbėjo ir išėjo), nebuvo ir merės patarėjo E.Šerno, nors pastarąjį po svarstymo sutikau koridoriuje nešant kavos puodukus plauti. Tuo tarpu nežinia kada būsimos apžvalgos bokštelio statybos klausimo aptarime dalyvavo visi valdžios atstovai. Tokių pavyzdžių galima pateikti ne vieną ir tai įrodo, jog pati rajono valdžios “viršūnė” savo kompetencijomis pasiskirsčiusi tik popieriuje, tai ką kalbėti apie visą personalą.

Jau minėto racionalaus žmogiškųjų išteklių panaudojimo sėkmės laidas yra tolygus darbo krūvio paskirstymas. Ar tai žinoma ir, jei reikalinga, ar bandoma įgyvendinti rajono savivaldybės administracijoje? Ar vienodas darbo krūvis tenka dirbantiems, sakykime, Viešųjų pirkimų ir Socialinės paramos, ar Buhalterinės apskaitos skyriuose? Į tokius klausimus, visų pirma, turėtų atsakyti administracijos direktorius V.Džėja ir jo pavaduotoja A.Pocienė, tačiau, atrodo, kad iš jų žodį išpešti galima tik kankinant.

Norint keisti, reikia žinoti ką turi. Kalbant apie viešojo valdymo pokyčius, pirmiausia būtinas darbuotojų kompetencijos auditas. Viena jo sudėtinių dalių – darbo vietos “fotografija”. Tai subtilus ir sudėtingas procesas, bet įmanomas. Jį jau atliko kai kuriems Biržų politikams gerai žinomi Ukmergės rajono savivaldybės vadovai, su meru Algirdu Kopūstu priešakyje. Kadangi meras buvo kolchozinis funkcionierius, tai viską darė rimtai ir kietai. Buvo atmestos visokios vingrybės, o “fotografijos” darymas pasireiškė tuo, kad visi Ukmergės rajono savivaldybės administracijos klerkai dvi savaites kiekvienos darbo dienos pabaigoje privalėjo smulkiai aprašyti ką nuveikė per darbo laiką. Gal ir žiauru, bet nei vienas per langą neiššoko ir toliau dirba laukdami sekančio eksperimento, o savivaldybės vadovai, pasinaudodami “fotografavimo” rezultatais, ruošiasi administracinei reformai. Geras pavyzdys – sektinas, todėl siūlau ir Biržuose atlikti darbo vietos “fotografiją”, tik pradėti ne nuo savivaldybės administracijos klerkų, o nuo rajono vadovų “penketuko”. Kai jie aprašys ką kiekvieną dieną nuveikė per dvi savaites (kokie konkretūs rezultatai pasiekti), bus galima, pasinaudojus vakarietiška patirtimi, suorganizuoti “smegenų šturmą”- tuomet vadovų darbą įvertins ir pasiūlymus kaip jį reikia keisti, pateiks tarybos nariai ir administracijos darbuotojai. Gal tai bus Permainų koalicijos “moderniosios” vadybos pradžia?

Ramunė Čigienė
Biržų rajono tarybos narė

Mintys po referendumo Latvijoje

Praėjusį šeštadienį Latvijoje vyko referendumas dėl rusų kalbos skelbimo antra valstybine kalba. Latviai šį savotišką egzaminą išlaikė puikiai. Kilęs pavojus sutelkė mūsų kaimynus ir daugiau nei 75 proc. Latvijoje gyvenančių tiek latvių, tiek rusų pasisakė prieš antrosios valstybinės rusų kalbos įvedimą. Pritilo tie, kurie kurstė kalbas apie galimą tautos susiskaldymą po referendumo. Su šiuo laimėjimu kaimynus pasveikino mūsų šalies Seimo, Vyriausybės vadovai.


Biržus su Latvija jungia ne tik valstybinė siena, bet kaimynystė bei partnerystė. Nuo 2004 m. Biržų ir Aizkrauklės miestai pasirašę partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis.

Internetiniame Biržų rajono savivaldybės tinklapyje www.birzai.lt galima rasti informacijos apie kasmet biržiečių oficialių delegacijų išvykas į įvairius renginius – dažniausiai į tradicinę Verslo dieną Aizkrauklėje, susitikimus su verslininkais ir valdžios atstovais. Nuolat aiškinama, kad stiprinami Aizkrauklės ir Biržų miestų bendarbiavimo ryšiai, kad susitikimai atveria naujas galimybes verslininkams, atsiranda tarpusavio supratimas ir pan. Tačiau, kol kas apčiuopiamų bendradarbiavimo rezultatų lyg ir nejuntame. Neaišku ir tai, ar Biržų rajono vadovai pasveikino kaimynus latvius su tautos apsisprendimu dėl valstybinės kalbos. O buvo puiki proga parodyti, kad esame ne tik partneriai, bet ir kaimynai, draugai. Tuo labiau, kad Aizkrauklės tarybos daugumą sudaro “Tautos partijos” nariai, kurių pažiūros artimos mūsų tautininkams ir konservatoriams. Nežinau kodėl į Biržus nebuvo pakviesti Aizkrauklės miesto valdžios atstovai kartu švęsti Vasario 16-osios, nes apie tai jokia oficiali informacija nepateikta. Beje, turime biržiečių išrinktą LR seimo narį Valdemarą Valkiūną, gyvenantį(usį) Latvijoje, kuris paskutiniuoju metu ėmė demonstruoti savo tautiškas ir patriotines nuostatas, vadinasi yra visos (bet neišnaudotos?) galimybės glaudesniam bendradarbiavimui.

2009 metais dalyvavau puikioje akcijoje “Sirds puksti Baltijai” (Širdis plaka Baltijai), skirtoje Baltijos kelio 20-mečiui paminėti, kurios metu tūkstančiai žmonių dalyvavo bėgimo estafetėje nuo Talino ir Vilniaus į Latvijos sostinę Rygą. Važiuojant dviračiu nuo Latvijos pasienio iki Rygos, estafetės dalyviai (suaugusieji, vaikai, seneliai, prisijungiantys prie bėgančiųjų kiekviename kaimelyje ar miestelyje), pamatę trispalves neslėpė susižavėjimo – mojavo, sveikino ir džiaugėsi. Mūsų kaimynai „braliukai“ tuomet parodė koks jiems reikšmingas lietuvių palaikymas ir bendrystė, o mums šiandien turi būti svarbus latvių tautos apsisprendimas. Simboliška atrodo tai, kad biržiečių vieta Baltijos kelyje buvo prie Latvijos sienos, tik abejoju, ar iš dabartinės valdančiosios daugumos kas nors jame stovėjo?

Sužinojusi referendumo rezultatus, jaučiau pareigą pasveikinti Aizkrauklės tarybą ir visus Latvijos žmones su jų laimėjimu.

Viliuosi, kad rajono valdžia bus supratinga ir artėjančią Kovo 11-ąją minėsime Biržuose kartu su Aizkrauklės miesto valdžios atstovais. Mano manymu, būtų gražu, kad užsienio partnerių, pirmiausia kaimynų latvių, dalyvavimas svarbiausiose mums šventėse taptų tradicija.

Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.

Taip apie gimtosios kalbos svarbą XVI amžiaus pabaigoje rašė Lietuvos šviesuolis Mikalojus Daukša.

Biržų krašto visuomenė sveikina visus geros valios Latvijos žmones, bei kaimynystės partnerius - Aizkrauklės krašto gyventojus ir džiaugiasi latvių tautos susitelkimu, ryžtu ginant didžiausią vertybę - gimtąją kalbą.
Tikiuosi, kad ateityje mūsų bendravimas neapsiribos vienkartiniais susitikimais, bet taps giliu abiejų tautų kalbos, istorijos, kultūros pažinimo stiprinimu.
Latvių poetė Austra Skujinia rašė: ”…nevienas durvis neversies tev vala/nekur kur iet, kad kreslo vakars vels”.
Viliuosi, kad mūsų valstybių tiek valdžios atstovų, tiek paprastų piliečių namų durys visada bus atviros vieni kitiems.

Ramunė Čigienė
Biržų rajono savivaldybės tarybos narė
2012 m. vasario 19 d.
Ne tikai ar druvas ražīgumu, ne tikai ar tērpu krāšņumu, ne tikai ar valsts skaistumu, ne tikai ar pilsētu un piļu siprumu noturās tautas, bet galvenokārt ar savas valodas saglabāšanu, kas veicina un uztura kopīgumu, saticību un savstarpējo cieņu. Dzimtā valoda ir arī mīlestības pamats, vienotības mate, pilsonības tēvs, valsts sargs. Zaudēt valodu nozīmē zaudēt saticību, vienotību un tikumus. Iznīcini valodu-iznīcināsi sauli no debesīm, iznīcināsi kārtību pasaulē, atņemsi pašcieņu un dzīvību.

Tā par dzimtās valodas nozīmi 16. gadsimtā
rakstija Lietuvas intelektuālis Mikalojus Daukša

Biržu novada kopiena apsveic visus apzinīgus Latvijas cilvēkus, kā arī kaimiņu sadarbības partnerus – Aizkraukles iedzīvotājus un esam priecīgi par tautas saliedietību, uzņēmību aizstāvot vislielāko vērtību - dzimto valodu.
Ceram, ka nākotnē mūsu sadarbība no vizītēm pārtaps par dziļu abu tautu valodas, vēstures, kultūras iepazīšanas veicināšanu.
Latviešu dzejniece Austra Skujiņa rakstija “Nevienas durvis nevērsies tev vaļā, Nekur kur iet, kad krēslo vakars vēls”.
Esu pārliecināta, ka mūsu valstu varas pārstvāvju kā arī pārējo pilsoņu maju durvis būs ikdien atverstas.

Ramunė Čigienė
Biržu rajona pašpārvaldes padomes deputāte
19 februāris, 2012

Kam rūpi vaikų sveikata?

2012 m. sausio 17 d. internetiniame portale www.e-peticija.lt paviešintas LR Prezidentei, LR Seimui, LR Vyriausybei, Lietuvos žmonėms ir žiniasklaidos priemonėms adresuotas memorandumas dėl Lietuvos žmonių sveikatos išsaugojimo. Memorandumui pritarė jau daugiau nei 400 organizacijų, įstaigų atstovų ir pavienių asmenų. Deja, biržiečių tarp pasirašiusiųjų kol kas beveik nėra (atsiliepė vienas vabalninkietis).


Džiaugiuosi tokia iniciatyva, kaip ir raginimu 2013 m. paskelbti Sveikatos ir sveikatinimo metais. Sveikos gyvensenos įpročių ugdymas nuo vaikystės turi tapti vienu iš svarbiausių visuomenės uždavinių ir darbų. Dabar politikų rūpestis jaunąją karta dažnai yra tik rinkiminių kampanijų metu dalomi pažadai ar dalyvavimas įvairiose šou akcijose, kuriose stengiamasi parodyti save. Prikurta dešimtys programų, strategijų, numatančių jaunimo fizinės ir dvasinės sveikatos gerinimą, bet rezultatai negerėja. Ligos “jaunėja”, auga sergamumo rodikliai, didėja mirtingumas ir t.t. Kol kas girdime tik pavienių politikų, aktyvių visuomenės atstovų pastangas aiškinti ir reglamentuoti konkrečius, su vaikų sveikatinimu susijusius dalykus. Pvz.: sveikos mitybos idėjas.

Įvairių tyrimų duomenimis daugiau nei 50 proc. žmogaus sveikatai įtakos turi sveika mityba. Jeigu, dar vaikas būdamas, žmogus įpras sveikai maitintis, tikėtina, kad tą darys ir visą likusį gyvenimą. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, sveikai maitinantis būtų galima išvengti 80 proc. širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, 90 proc. 2-ojo tipo diabeto, 30 proc. onkologinių susirgimų. Tad, drąsiai galima teigti, kad investicijos į vaikų sveikatą atsiperka dešimteriopai, nes tai yra investicijos į šalies ateitį. Gaila, to nenori suprasti kai kurie vietos politikai. Gal todėl parengta Biržų rajono vaikų sveikos mitybos įpročių programa, kurios pagrindinis tikslas – ugdyti pačių mažiausiųjų sveikos mitybos įpročius, susilaukė dabartinės rajono valdžios pasipriešinimo. Merė Irutė Varzienė programos projekto pristatymą pavadino spektakliu, o liberalsąjūdietis Kęstutis Slavinskas - kvailyste. Žiniasklaidoje pasipylė neigiami vertinimai ir komentarai. Keista, kad Darbo partijos Biržų skyriaus vadovas Rimantas Bašys irgi pasisakė prieš programą, žinant, kad šios partijos viena iš lyderių, seimo narė Dangutė Mikutienė, jau 12 metų aktyviai dirba Lietuvos piliečių sveikatinimo srityje ir stebisi tokiu partiečio poelgiu. Daugumai vietos politikų Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pritarimas programai, pasirašytas viceministro Audriaus Klišonio, pasirodė nevertas dėmesio. Biržuose gimęs ir užaugęs, SAM Sveikatos stiprinimo ir kurortologijos skyriaus vedėjas dr. Almantas Kranauskas labai nustebo išgirdęs neigiamą vietos politikų požiūrį į programą.

Nors rajono tarybos valdančioji dauguma nepritarė vaikų sveikos mitybos įpročių ugdymo programai, Seimo Sveikatos komiteto narių Dangutės Mikutienės ir Agnės Zuokienės nuomonė priešinga, jos palaiko ir remia tokias iniciatyvas.

Minėtame Memorandume teigiama, kad “sveikos ir ekologiškos socialinės aplinkos kūrimas privalo tapti prioritetine Lietuvos politikos sritimi”. Vis daugiau žmonių supranta, kad atvežtinės daržovės ir vaisiai nokinami ir ruošiami ilgam saugojimui naudojant chemines medžiagas, o tai gali pakenkti (ypač vaikų) sveikatai. Apie tai, kad importiniai vaisiai ar daržovės gali būti ekologiški nėra nė kalbos. Visuose importiniauose vaisiuose ir daržovėse randama cheminių medžiagų (pesticidų ir kt.), nors jų kiekiai neviršija nustatytų normų (beje, suaugusiems), tačiau ne paslaptis, kad jos nustatomos, galimai atsižvelgiant ir į gamintojų bei prekybininkų pageidavimus. Todėl, žmonės stengiasi valgyti ekologišką produkciją, bet ne visi gali įpirkti. Žinių radijo laidoje “Kai valdžia turi tarnauti žmonėms” (2012 m. vasario mėn.) seimo narė D.Mikutienė sakė, kad valstybė, gerbdama savo piliečius, turi suteikti galimybę sveikai gyventi (gauti sveikus maisto produktus) visiems šalies piliečiams. Gaila, tačiau jos idėjos sunkiai skinasi kelią, o valstybė mielai skiria milijardus vis brangesnių vaistų kompensacijoms. Ar bereikia eilinį kartą priminti, kad mes – itin ligota ir trumpiausiai gyvenanti tauta Europoje.

Daug rašoma ir kalbama apie ES ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą ŽŪM programą “Vaisiai vaikams”, kuri buvo pristatyta kaip alternatyva mano parengtai programai. Nesu prieš tokias programas, tačiau, gerbdama savo šalies mažuosius piliečius, negaliu sutikti, kad jiems būtų tiekiami II kategorijos (žemiausios) atvežtiniai, cheminėmis medžiagomis apdoroti vaisiai, o ne vietinių ūkininkų auginama produkcija. Beje, vietinoje augintų ekologiškų morkų, obuolių, kriaušių tiekėjai neperka, nes jos per brangios, o švietimo įstaigoms atsiranda papildomų darbų pvz.: morkas plauti, skusti ir t.t. Dabar vaikams išdalinami neaiškios kokybės vaisiai, (svarbu nemokamai!) ir tai vadinama vaikų sveikatinimu. Beje, pagal “Vaisiai vaikams” programą, vaisių ir daržovių negalima perdirbti (pvz. morkų negalima net tarkuoti, tuo labiau, spausti sultis). O sveikos mitybos specialistų rekomendacijose teigiama, kad vaikai privalo gauti lengvai įsisavinamą kiekį vitaminų, mikroelementų, enzimų, kurių daugiausiai turi natūralios, šviežios sultys. Morkų sultys visų pripažįstamos kaip geriausios.

ES lėšomis finansuojama programa vykdoma ir kaimyninėje Latvijoje, tačiau pagal jų ŽŪM reikalavimus švietimo įstaigos gauna tik vietinių augintojų tiekiamus vaisius ir daržoves. Latviai remiasi visame pasaulyje pripažintais tyrimais, kad žmogaus organizmas geriausiai įsisavina vaisius ir daržoves, kurie užauginti jo gyvenamoje teritorijoje arba netoli jos (100 – 300 km atstumu). Mano sumanymas vaikams tiekti kokybišką ir sveiką produkciją, taip pat, skatinti vartoti ekologiškas vietines daržoves ir vaisius, tuo pačiu paremiant mūsų šalies ekologinius ūkius, nėra pirmas Lietuvoje. Jau trisdešimt metų Palangos lopšelio-darželio “Gintarėlis” vaikai maitinasi tik ekologišku lietuvišku maistu. Rezultatai akivaizdūs – vaikai mažiau serga, gerėja jų fizinė būklė. Panevėžio rajono Naujamiesčio darželio vaikų mitybos racioną papildo šviežiai spaustos morkų sultys Tai ne vieninteliai pavyzdžiai ir reikia džiaugtis, kad jų daugėja. Ar mūsų rajonas bus prie vėluojančių - parodys laikas ir ikimokyklinių įstaigų darbuotojų, kuriems iš tikrųjų rūpi vaikų sveikata, atkaklumas bei tėvelių bendruomeniškas požiūris į aktualias jų atžalų ugdymo problemas.

Kol kas, atrodo, visiems suprantami dalykai sunkiai skinasi kelią. Valdančiosios daugumos programoje juodu ant balto parašyta: “remsime ekologinius ūkius”, “sieksime, kad sveikatinimo programos būtų įgyvendinamos švietimo įstaigose” ir t.t. Deja, tai tik buvo ir lieka pažadais.

O morkų sulčių kritikams noriu pasakyti, jog man iš tiesų rūpi, kad vaikai mokytųsi sveikai gyventi, suprastų, jog mūsiški obuoliai, kriaušės, morkos vertingesnės už svetur išaugintus egzotiškus vaisius ir nuo mažens įgytų įpročius juos valgyti, vertintų savo krašto ūkininkų triūsą. Rūpi, kad vaikai aktyviai sportuotų, būtų fiziškai stiprūs, todėl įstaigoje, kurioje dirbu, kas rytą vyksta mankšta, vaikai mokosi žaisti futbolą t.t. Domėjimąsi sportu skatina tiek darželio pedagogai, tiek Kaštonų mokyklos mokiniai, Sporto mokykla, su kuriais bendradarbiaujame.

Deja, supratau, kad tie, kurie kritikuoja, patys rimtų pasiūlymų kaip gerinti vaikų sveikatą neturi. Nebent, gal nusifotografuoti prie paminko liekanų ar užkopti į metalinį bokštą, kuriam pinigų negaila. O gal eilinį kartą suruošti sau ir savo “aplinkai” alaus vakarėlį už vargano rajono biudžeto 6000 litų?